Atraccion'as grįžta

Seniau žiūrėjau šį serialą (Atraccion x 4 - Keturių trauka), bet nustojau, nes darėsi jis nebeįdomus. Dabar sužinojau, kad ant galo virto visiška muilo opera. Ir vis dėl to nutariau baigti jį žiūrėti, tad siunčiuos visas nematytas serijas.

"Atraccion x 4"

Serialas pasakoja apie dvi šeimas - Lacalla ir Milhojas. Hamletas Lacalle turi tris dukras - Paula, Nina ir Malena. Milhojas šeimos galva Gonsalas ir jo žmona Leticia turi tris sūnus - Francisko, Keto ir Pablo. Hamletas su Gonsalu buvo geriausi draugai dar jaunystėje, bet tada Gonsalas pavogė iš Hamleto jo dainą "Este Dolor No Es Mio". Hamletas tai sužino tik vėliau. Bet užtat šių dviejų nesutariančių šeimų galvų sūnus ir dukros susipažįsta ir - ko gi dar betrūko - įsimyli! Ninai Franciskas padeda įsidarbinti jo tėvo firmoje, kurioje vyksta grupės Atraccion x 4, kurią sudaro trys broliai Milhojas, koncertai. Keto puikiai sutaria su meniškąją Malena, o Pablas ima kabinti jam visai netinkamą sportininkę Paulą. Netrukus jau turime tris naujai iškeptas poras.

Deja, čia serialas buvo pakeistas į "Atraccion x 4 en Dream Beach" ("Keturių trauka Svajonių Paplūdimys") Ir veiksmas pasikeičia.

Nina grįžta iš koncertų po Europą ir sužino, kad Paula paliko Pablą ir pradėjo draugauti su Francisku, su kuriuo Nina išsiskyrė. Keto vis dažniau žiūri į naują personą Delfiną nei į Maleną. Pablas susidraugauja su Ninos drauge, atvykusia pas juos iš Europos - Pilara. Bet dar jis suranda savo senąją meilę Aldaną, kuri turi jo dukrą. Taigi vargšui Pablitui viskas tampa dar painiau.

Maždaug čia aš nustojau žiūrėti, bet žinau, kad pabaigoje Paula pamėgs iš psichiatrinės ligoninės, nes norės nužudyti Niną ir Franciską, kurie vėl bus kartu. Žodžiu, gryna muilo opera, bet man pasirodė įdomu pasižiūrėti.

Savaitgalis

Dabar, kai jau į pabaigą slenka savaitgalis, aprašau visus jo įvykius.
Šeštadienį su drauge ir jos pussesere ėjom žiūrėti Miss Ukmergės 2009 rinkimų. Merginos ant scenos demonstravo vienos dizainerės nertas sukneles, rodė savo talentus, o pabaigai pasipuošė gražiomis vakarinėmis suknelėmis. Tiesa, juokingiausia buvo per talentų demonstravimą, nes kai kurių "talentai" atrodė tik vakar sugalvoti, o kitos iš tiesų buvo talentingos asmenybės :} Bet buvo smagu žiūrėti. Laimėtoja tapo ne mano favoritė, bet vis dėl to, manau, komisija nusprendė teisingai - mergina buvo graži, ir labai talentinga. Ji kūrė papuošalus iš vilnos, o man, kaip nelabai kruopščiam žmogui, tai atrodo nelengvas darbas.

Šiandien atlikau bent vieną gerą darbą - atrašiau į laiškus. Rytoj jie jau keliaus pas adresates. Sima, Rita, Raima - laukit! :}*** Ką dar nuveikiau... Tiesiog ilsėjaus. Ramiai pabaigiau ruošti pamokas, pasimokiau lietuvių kontroliniui ir permečiau akimis matematikos taisykles. Dar buvau miške. Dievinu mišką. Vaikščiojau tarp tos visos žalumos, medžių, kurie beveik remia dangų, o jeigu pučiant vėjui žiūri aukštyn, matai, kad jie taip siūbuoja, rodos, tuoj nugrius. Nesutikau jokių žmonių (kas labai reta), nieko. Visiškai viena vaikščiojau ir klausiausi medžių ošimo, lyg tolimos jūros. Nuėjau iki autostrados. Ten lėkė daugybė mašinų, bet akimirką buvo tuščia. Visiškai. Neįsivaizduojate, kokia tada ten tyla. Tiesiog apčiupiama, liečiama, jaučiama. Nei vienos mašinos, jokio ūžesio, garso. Nieko. Žinoma, ji greitai susidrumsčia, bet nors akimirka ją pajusti - nuostabus jausmas.

Rytoj važiuosiu į ekskursiją. Anatomijos muziejus, Devintas fortas ir pabaigai Mega. Laukiu, ir tikiuos, kad bus įdomu. Tiesa, vien žodžiai Anatomijos muziejus sukelia smalsumą. Esu girdėjus, vaizdai ten nemalonūs, bet įspūdžiai - visam gyvenimui. Išsigimę žmones, kūdikiai... Kraupu, įdomu. Devintam forte jau esu buvus, man ten patiko. O Mega - lyg seniau Akropolis. Tad laukiu (kaip keistai tai skamba!) pirmadienio.

Įtikti sau ar kitiems?

Mus visą gyvenimą supa kiti - draugai, kurie tave supranta iš vieno žodžio, priešai, kurie pakęsti negali, pažįstami, kurie yra tiesiog aplink reikia ar ne, giminės, kurių negalim pasirinkti... Bendravimas su jais yra neatsiejamas. Pagaunu save dažnai mąstančia, ką padaryti, kad jie būtų laimingi, kad būtų patenkinti MANIMI. O aš? Kaip gi aš? Ar neturiu pirma pagalvoti apie save, o paskui apie juos? O gal tai jau būtų egoismas? Ar noras įtikti pirmiau sau, nei kitiems, jau yra egoismas?

Egoismas - gana plati sąvoka, dažnai neturinti aiškių ribų (bent šiuo atveju). Egoistai myli tik save, pamiršdami kitus žmones, bet aš jų nepamiršau. Aš tik noriu pirmą įtikti sau pačiai. Tai irgi nelengva. Daug kam neįtinka jų išvaizdą, savybės, bendravimas su kitais... Mes kiekvienas turime trūkūmų. Todėl manau, kad pirma turime įtikti sau patiems - padaryti tai, ko norime mes, o paskui tai, ko nori kiti, sakyti tai, ką galvojame, būti savimi, neapsimetinėti, daryti tai, ko norisi. O kai įtiksi sau, kitiems net nebereikės įtikti. Tu tiesiog būsi TU, būsi savimi, ir kiti matys tave tokią, kokia esi.

Noriu parašyti ką nors prasmingo

Sveiki sveiki :}Kaip gyvuojat?
Neseniai klasėje kalbėjomes apie patyčias. Buvo įdomu. Kalbėjomes ne su auklėtoja, o su lietuvių kalbos mokytoja, kuri ne tik kalbėjo, bet leido kalbėti ir mums, klausė mūsų numonės. Ji nepasakė, kad mūsų klasė turi problemų. Ji paklausė to mūsų. Ir mes atsakėm "Taip". Mes - tai visi mano klasiokai, nesvarbu, aukos jie ar patys pašaipūnai. Viltis, kad kažkas labai stipriai pasikeis, jau išblėso, bet per pokalbį atrodė, kad visi tikrai susimąstė apie patyčias, apie žmones, kurie jas patiria.

Paskutiniu metu vis su draugėmis vakarais išvažiuojam su dviračiais pasivažinėt. Kertam autostradą, važiuojam prie upeio, arba važinėjames miške šalia mano namų. Man patinka tokie vakarai - nuoširdūs pokalbiai, įdomios atrastos vietos ir daugybė ten rastų žibučių, bei besižiebiančios lempos, kai grįžtam namo. Fainai... Ir paskui labai gera būna sėdėti prie lango, žiūrėti, kaip temstant skleidžiasi žvaigždės ir svajoti. Mėgstu tokius vakarus, jei tik jų nesugadina kalnai namų darbų.

O manop Walkman'e paskutinius metu skamba vien tik Elias Vinoles - Tuyo. Tavo.

Tiesa, apie nuotrauką - mano susižavėjimas Šviesos kampeliu, mano vaikystės prisiminimai apie Mažylius ir tiesiog graži Cami ir Felio nuotrauka, nors jie labiau tinka į geriausius draugus, nei į porą ;} Bent jau man taip atrodo.

Nobody's Perfect

Labas labas :}* Seniai rašiau į bloogą. Nors dar laukia kalnas pamokų, bet aš jau spėjau pasiilgti bloogo, tad išpasakosiu savo gyvenimo įvykius.
Kaip aš gyvenu? Gerai. Puikiai, tiesą sakant. Džiaugiuos gyvenimu :} Vakar su drauge buvau spektaklyje "DNR kodas". Man patiko, prisijuokiau už visus metus, nors juoko niekada nebūna per daug ;D Spektaklis pasakojo vienos šeimos istoriją. Sūnus įsimyli pardavėją, susitikinėja su ja, bet tėvams tai nepatinka. Tada jie sugalvoja genialią išeitį - sūnaus draugę nuvilioja tėvas. Netrukus apsukrioji pardavėja jau susitikinėja su abiem. Viskas, aišku, baigias laimingai, ir tai svarbiausia - sūnus veda pardavėją, tėvai ją irgi pripažįsta. Įdomiausia spektaklio persona buvo tėvas - rašytojas, kuris svajoja apie naują gyvenimą, kurį aplanko mintys apie mirtį. Spektaklis man labai patiko.
Šiandien buvau bibliotekoj ir ėmiausia Žiulio Verno knygų - mokslinė fantastika. Gal sunkoka, bet įdomu. Tad dabar be kitų gal šešių knygų ant mano stalo guli "Kelionė į Žemės centrą", "Kapitono Granto vaikai" ir "Žangada".
Klausausi Nobody's Perfect, Miley Cyrus. Nemėgstu aš jos, bet daina man patinka. Juk niekas iš tiesų nėra tobulas. Geriau pamąsčius, ko gi mes visą gyvenimą, kaip tas rašytojas iš spektaklio, norim - tobulos meilės, ištikimybės iki karsto lentos, idealios šeimos, draugų, charakterio, išvaizdos...? O kas paskui? Žinoma, dar didesnės tobulybės. Aš dabar visiškai atsisakiau tobulybės versijos, stengiuos visus priimti tokius, kokie jie yra, ir pati nesistengiu siekti tobulybės. Į priekį judėti gerai, bet kopti į saulę jau per daug.

Tiesa, gavau Simos laišką :}*** Atrašysiu artimiausiu metu ;}
Geros Jums likusiuos savaitės!

Lietus man patinka, laivai irgi. Primena laisvę.

Šablonas vėl naujas.
Tiesiog anas buvo gražus, bet... Nežinau. Nesusigyvenom su juo. O laivai man patinka. Jie man primena laisvę.
Lietus, pliaupantis už lango, man irgi patinka. Lauke gaivu, nors dangus apsiniaukęs, bet man kažkodėl gera, pamilau tokį orą. Galėčiau valandų valandas vaikščioti per lietų. Vakarais, kai gatvėse užsidega lempos, sėdžiu prie lango ir klausausi lietaus muzikos. Lašai barbena į langą. Man gera. Gera, nes ilgai šviesu, gera, nes lyga, gera, nes galiu valandų valandas vaikščioti gatvėmis per lietų, galiu namuose užsidegti žvakes, skaityti geras knygas ir vakare kalbėtis su draugėmis internetu. Gera, nes pasaulis nebe taip skuba, leido man pailsėti ir apsipūsti.
Gintare, tu teisi, iš tiesų nebereikia man kurti versijų, reikia tiesiog paklausti. Kartais geriau žiauri teisybė, jei ji iš tiesų tokia, o ne šimtai netikrų sugalvotų versijų. Dėkui Tau :*
Klausausi dabar Bryano Adamso. Iš tiesų tai klausausi jo įrašytų filmo Simarono žirgas takelių, bet tai vienos geriausių mano girdėtų dainų. Jose jaučiasi laisvė, jaučiasi ir prisirišimas, ir meilė. Man patinka jų klausytis.
Dainos, lietus, laivai... Šį vakarą viskas man primena laisvę.

Robotai neverkia

Ašaros. Mes žinom, kad jos niekuo nepadės, bet mes verkiam. Verkiam kai skaudu, verkiam kai liūdna, net kai linksma kartais pravirkstam. Kai prarandam artimą, mums dažnai sako "Neverk, viskas praeis, tu pamirši, tik reikia laiko, ir galėsi gyventi toliau...". Bet jeigu mes nenorim pamiršti? Jeigu norim visada atsiminti, gyventi tuo, gyventi, kol galėsim.
Robotai neverkia. Aš nežinau, ar tai tiesa. Ar galim verkti tik ašaromis? O gal gali verkti pati širdis, verkti nebyliai, nematomomis ašaromis? Robotus laikom bejausmiais, bet ar patys kartais irgi nebūnam bejausmiai? Rodos, nenusprendžiam - gerai būti jausmingais ar ne, gal geriau būti šaltakraujais, apdairiais, jausmus pastūmiat į šoną, lyg daiktą lentynoje, kurio nenori matyti. Gal patys stumdom taip savo mintis ir jausmus, dėliojam į lentynas it daiktus? Pasiliekam tuos, kurių reikia, kitus patraukiam. Kai reikia, pasiimam logiką, meilę ir viltis pastumiam šalin.
Dažnai sakom, kad viską lėmė aplinkybes. O kas jas kontroliuoja? Sutinku, lietui neliepsi nustoti lyti, bet pasirinkti tikslą, kelią, būdą galim. Galim daug ką. Kartais atrodo, kad išeinu į pasaulį apsiginklavusi tik jausmais ir žodžiais, ir nežinau kur mane nuves laukiantis kelias, ar sutiksiu daugiau žmonių, ir jeigu žodžių bus per mažai, ką darysiu tada. It bagažą logikos mylėtojai tempiasi jausmus su savimi, kai kuriems pavyksta jais nusikratyti, kai kuriems ne.
Kartais pasvarstau, kad labai dažnai stengiuos visiems įtikti. Gal per dažnai. Bet kai pabandau daugiau daryti dėl savęs, o ne dėl kitų, suima bjaurus jausmas. Ar iš tiesų savęs pakeisti neįmanoma? Ar visą gyvenimą liksiu tokia, kokia esu dabar, kad ir kaip norėčiau pasikeisti? O gal didelės pastangos gali įveikti visas kliūtis?
Galbūt aš pridėjau per daug klaustukų. Bet kiekvienas žmogus kažką palieką. Gal kitas nutrintų klaustukus, gal kažkas pridėtų daugtaškių, o dar kitas viską ištrintų.

Pienso en ti

Šiuo pranešimu noriu labai padėkoti Simai. Pirmą tai už tai, ką vakar man parašei per gmail'ą. Iš tiesų niekada nemaniau, kad už mane kas nors taip kovos, palaikys. Mane tai labai sujaudino, patikėk. Žodis dėkinga čia netinka, reikia kažko daugiau... :***
Dar noriu padėkoti už tai, kad su tavim pasikalbėjus man visada pasidaro geriau. Tiesiog gal tu skleidi kažkokius burtus, bet taip nutinka. Ačiū, kad visada išklausai ir supranti. Kad visada patari, ir dažniausiai mes tiesiog pasijuokiam iš tų bėdų, kurios dar prieš minutę atrodė tokios rimtos. Ačiū.
Abi dabar mažiau laiko praleidžiam forume, bet aš labai laiminga, kad mūsų draugystė tuo nesibaigė. Ir ačiū už nuostabiausią gimtadienio dovaną.
Aš galiu dėkoti už viską, sąrašas begalinis, bet esmė ta, kad noriu pasakyti, jog tu esi labai nuostabus žmogus ir man labai pasisekė, kad susipažinau su tavim. Ačiū už mūsų draugystę :***
Ačiū.

Dvi sekundės

Sėdžiu, klausausi... Kaip jis gražiai dainuoja. Balsas tiesiog plaukia ore, sujudina orą, priverčia saulės spindulius labiau šildyti. Nuostabi muzika, nuostabi daina, nuostabūs žodžiai, nuostabus atlikėjas. Ir tik tos dvi sekundės...

Turiu tik dvi sekundes, kad paversčiau svajones realybe,
Turiu tik dvi sekundes, kad pažvelgčiau į tave, kad likčiau,
Bet išeičiau...
Dvi sekundes aš buvau šalia, dvi sekundės - ir tu dingai,
Dvi sekundės - pabučiavau tave, tik tas dvi sekundes
Aš buvau šalia...

Gerai, o dabar grįžtam į realybe. O čia kas naujo? Rodos, susitaikiau su draugėmis, viskas gerai. Tik Žyga po velnių ženklų nerodo, žinau, kad neturi sąskaitos, bet mane vertina, kad aš negaliu su ja normaliai pasikalbėt. Tikuos, rytoj susitiksim parodoj kaip nors...
Vejuosi dabar pasaulį. Atrašysiu vakare Raimai į laišką, ryt pasistengsiu išsiųsti :} Pagaliau ir istorijos tęsinį parašiau, paveikta romantiškos Benjos dainos. Žinot, manau, eisiu parašysiu dar sekantį tęsinį.

Linkėjimai iš saulėtos Ukmergės :}*

Padrikos mintys

Vat vat, mano mintys visai padrikos. Ir gera, ir bloga, ir linksma, ir liūdna, ir keista, ir normalu, aš ir žiūriu, ir nematau, ir girdžiu, ir neklausau, ir paimu, ir numetu, ir skaitau, ir rašau, ir vėl stojuos, ir einu, ir vėl sėduos, vėl juokiuos, verkiu, bėgu, klasau muzikos, vėl išjungiu, važiuoju, grįštu, palieku, suprantu, atrandu, prarandu, ieškau, laukiu, tikiu...

Silva, žinau, kad lauki kol parašysiu. Tad noriu padėkot, kad ištraukei iš to blogo jausmo, kuriame buvau, kol nesulaukiau žinios iš tavęs. Dabar dar noriu, kad Žyga atrašytų, ir tada jausiuos dar geriau.
Ir su Egle noriu išsiaiškint viską. Pyktis aš nenoriu, bet mane labai pritrenkė žmonių elgesys...

Šiandien susimąsčiau apie ateitį. Ar mes iš tiesų galim tikėtis, kad tada bus geriau ar blogiau? Galbūt reikėtų daugiau gyventi šia diena, nes nežinai, ar ateitis tikrai bus tokia, kokios nori, geresnė, normalesnė? O gal niekas nesikeis? Gal keistis reikia mums patiems, o ne laukti, kol pasikeis pasaulis aplink mus?

Šiandien buvau Kaune. Beveik visą kelią galvojau apie savo drauges ir pačią draugystę... Kad ir kas benutiktų, vis vien nesinori su jomis pyktis. Jauti, kad turi išsiaiškinti, bet kartais viskas taip ir lieka...
Kiek mes daug kartu visko patyrėm, kiek daug buvo juoko ir ašarų. Kiek daug buvo tų nuostabių gyvenimo akimirkų.

Paskutiniu metu klausausi vien Erreway ir nuolat klausydamasi jų skaitau dainų žodžių vertimus. Jų dainos labai prasmingos, kupinos išgyvenimų, kartais jas tiesiog gali idealiai pritaikyti sau, savo gyvenimui.

Beje, gyvenimas sparčiai keičiasi. Rodos, pasaulis nusprendė nebelaukti amnęs aš turiu jį pasivyti. Na ir gerai. Aš pasivysiu.

Gražios mintys

"Išdriskite svajoti"

"Aš saugau visas savo šypsenas tau"

"Tai mano gyvenimo garso takelis"

"Šis miestas pavertė mus kvailiais ir mes privalom dingti iš čia"

"Sudaužytas grožis"

"Jie keliavo taip toli, kad rastų nors truputi tiesos ir niekada nebegrįžo namo"

"Šiandien Dievas vilki juodai"

"Mes keliavome taip toli, bet neradome jokios vilties"

"Kartais, kai aš sakau "Man viskas gerai", aš noriu, kad kažkas pažvelgų man į akis ir sakytų "Pasakyk tiesą".

"Robotai neverkia"

"Tikra draugystė tęsiasi amžinai"

"Draugas ar geriausias draugas? Kuo tai skiriasi?"

"Aš nebijau laimingų pabaigų. Aš bijau, kad tokios gali nebūti mano gyvenime"

"Draugai yra kaip žvaigždės - tu ne visada gali juos matyti, bet jie visada yra šalia"

"Geriausias draugas yra tas, kuris pasižiūri į tave, ir nors tu šypsaisi, jis vis tiek pamatys, kad kažkas negerai"

"Draugai yra vaivorykštės gyvenimo audroje"

Draugystė - tai...?

Draugystė - tai kai draugui tu esi brangesnė už visą pasaulį.
Draugystė - žinojimas, kad tu dėl draugo padarytum viską.
Draugystė - kai draugui pasakai "Taip, man viskas gerai", jis pasižiūri tau į akis ir sako "Pasakyk tiesą".
Draugystė - kai kartu ir juoketes, ir verkiat.
Draugystė - tai žinojimas, kad draugas niekada neišeis, net jei jis toli, jis vis tiek bus šalia.
Draugystė - tai pagalba ir palaikymas - besąlygiški ir amžini.
Draugystė - tai visos nesamonės, kurias iškrėtėt kartu, tai visos bendros nuotraukos, esančios tavo fotoalbume ir telefone, tai visi prisiminimai, suslapstyti širdies kampuose.
Draugystė - tai priėmimas kito tokio, koks jis yra.
Draugystė - kai susipykę jūs išsakote viską, kaip yra, nesislėpdama ir nemeluodami.
Draugystė - tai kai tikrai matai iš akių.
Draugystė - tai žinojimas, kad laisvai gali pabaigti draugo pradėtą sakyti sakinį.
Draugystė - kai užmiršti, ką veikei vakar, bet visus metus prisimeni, kada bus draugo gimtadienis.
Draugystė - tai abipusis jausmas, kuomet žinai, kad ne tik tu dėl jo padarytum bet ką, bet ir jis nedvejodamas stotų už tave.
Draugystė - tai saulės zuikučiai ant sienų, tai gaudyti lietaus lašai, tai surasti keliai be pabaigų.
Draugystė - tai viltis, kad visada gali rasti išeitį, viltis, kad kažkas tau padės.
Draugystė - kai bet kada gali draugui paskambinti, net ir antrą nakties, jis vis tiek išklausys.
Draugystė - tai kai gali laimę padvigubinti, o liūdesį padalinti per pus ir sumažinti.
Draugystė - tai kažkas, ko ieškom visą gyvenimą. Ir galbūt randam, galbūt ne.
Draugystė - tai...?

Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę...

Kai draugystė stovi ant neišsakytų žodžių pamatų, viskas ima byrėti. Šiandien pamačiau daug naujo, to, ko nepastebėjau ankščiau, daug nuslėptų dalykų, kurių nė neįtariau. Kaltos buvom visos, bet aš norėjau, kad išsiaiškintume, o mes pratylėjom...
Aš iš tiesų nebežinau, kas darosi, bet man tikrai dabar pikta. Nejau jums nei kiek nereikia tos nuoširdžios draugystės, kai nėra paslapčių ir varymo viena ant kitos, kai nėra patyčių ir lipimo per galvas? Mes tik lenktyniaujam, beveik kasdien kažkuri gali likti užnugaryje, gali būti pamesta. Ir man tai taip atsibodo. Aš nekaltinu, nenoriu taip elgtis.
Tiesiog pritrūkau žodžių rasti tam, ką noriu pasakyti. Tiesiog... Žyga beveikm nekalbėjo išvis, ir ta tyla. Lyg svetimos būtume. Tie kvaili, bereikšmiai, nenuoširdūs atsiprašymai, tie neprasmiai žodžiai, ir tas jūsų juokas. Man skaudu. Man beproto skaudu. Aš žiūrėjau, kaip jūs ten sau kikenot, ir pagalvojau - "Dieve, nejau tai mano draugės?" Tos, su kuriom tiek visko patyriau? Tos, su kuriom man būdavo taip smagu? Galbūt visa tai tebuvo kaukės, miražas...
Nebevertinam nieko... Pagalba, palaikymas darosi nereikalingas. Patyčios, tos nematomos, paslėptos patyčios, tas noras būti pirmai. Aš to nenoriu. Aš pasiduodu, pasuoju, pabėgu, palieku, pasitraukiu.
Draugės yra šis tas daugiau, patikėkit, ar bent draugės, kokias įsivaizduoju aš. Šis tas stipresnio vadinama draugyste, tam reikia pasitikėjimo ir nuoširdumo, o ne tylos ir baimės prakalbėti, o juo labiau ne slėpimosi už televizoriaus kalbant. Žinot, man iš tiesų skaudu, aš nenoriu Silvai juolab gadinti nuotaikos po kirpimo, po jos permainų, žinau, kad jai gera, bet privalėjau parašyti, ką manau, nes būčiau sprogus.
Galbūt laikas man kuriam laikui pasitraukti.
Žinot, galbūt bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę...

Vaizduotės sparnais

Kartą gyveno mergina, kuri daug svajojo. Jos svajonės jai nutiesdavo ilgą kelią į laisvę, ji pakildavo virš ūkanoto miesto ir nuskrisdavo, plasnodama savo vaizduotės parnais. Šie ją nešdavo virš žalių pievų, pilnų žydinčių pienių, virš spalvotų gėlių lysvėse, virš ežerų ir upių, virš didingų miškų ir girių, virš medžiuose giedančių paukščių ir pakeldavo net iki debesų.
Dažnai jai atrodydavo, kad Tas, kuris sukūrė pasaulį, ją įdėjo ne į tą vietą. Ji jautėsi kitokia nei aplinkiniai, ne ypatinga, bet greičiau kitaip mąstanti, gal sugadinta, gal ne. Ji dažnai pasvajodavo, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu ji būtų gimusi kažkur kitur, kur pasaulis platesnis ir laisvesnis. Kartais ji norėdavo gyventi aname amžiuje, nes mėgo senovę.
Svajodavo ji ne tik apie kitokį gyvenimą, bet ir apie kitokius žmones - nuoširdesnius, jautresnius, supratingesnius, dėkingesnius, atviresnius. Svajodavo, kad draugai dažniau pasakytų gerą žodį, kad tėvai labiau rūpintųsi ir suprastų, kad ir ji pati dažniau prisimintų šeimą, dažniau palaikytų draugus.

Aš nežinau, ar svajonėms bus lemta išsipildyti. Aš nežinau, ar kada nors galėsiu nuoširdžiai pasakyti, kad viskas tikrai bus gerai. Nežinau, ar galiu patikėti likimui ar pačiam gyvenimui vesti mane tolyn. Aš visada noriu ir norėsiu pati nusitiesti sau kelią į priekį.