Kartą gyveno mergina, kuri daug svajojo. Jos svajonės jai nutiesdavo ilgą kelią į laisvę, ji pakildavo virš ūkanoto miesto ir nuskrisdavo, plasnodama savo vaizduotės parnais. Šie ją nešdavo virš žalių pievų, pilnų žydinčių pienių, virš spalvotų gėlių lysvėse, virš ežerų ir upių, virš didingų miškų ir girių, virš medžiuose giedančių paukščių ir pakeldavo net iki debesų.
Dažnai jai atrodydavo, kad Tas, kuris sukūrė pasaulį, ją įdėjo ne į tą vietą. Ji jautėsi kitokia nei aplinkiniai, ne ypatinga, bet greičiau kitaip mąstanti, gal sugadinta, gal ne. Ji dažnai pasvajodavo, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu ji būtų gimusi kažkur kitur, kur pasaulis platesnis ir laisvesnis. Kartais ji norėdavo gyventi aname amžiuje, nes mėgo senovę.
Svajodavo ji ne tik apie kitokį gyvenimą, bet ir apie kitokius žmones - nuoširdesnius, jautresnius, supratingesnius, dėkingesnius, atviresnius. Svajodavo, kad draugai dažniau pasakytų gerą žodį, kad tėvai labiau rūpintųsi ir suprastų, kad ir ji pati dažniau prisimintų šeimą, dažniau palaikytų draugus.
Aš nežinau, ar svajonėms bus lemta išsipildyti. Aš nežinau, ar kada nors galėsiu nuoširdžiai pasakyti, kad viskas tikrai bus gerai. Nežinau, ar galiu patikėti likimui ar pačiam gyvenimui vesti mane tolyn. Aš visada noriu ir norėsiu pati nusitiesti sau kelią į priekį.
1 komentaras:
Tieskis.
Gal Tu pati savo likimo kalvė? Neaiškus reikalas čia su juo xD.
Niekas negimsta žinodamas, padaryk, o tada sužinosi ;D.
Rašyti komentarą