Pėsčiųjų arbata
Tu baikščiai nusisuki, rankas atitrauki,
Kvepia tyla ir griaustiniai prasilenkia,
Kaip virš tamsaus dangaus debesys nebeplaukia,
Tiršta tamsa tarp pirštų.
Atrodo, lyg sudužę, tik be šukių,
Vienišesni už tą šviesą mano lange
Vėjyje medžiai nelinksta, pavasarį gėlės vysta,
Be pesimizmo, be ironijos arbata atvėsta.
Perveria lyg strėlės sutrikimas – cukrus baigėsi,
Ir taip kartu, nuo visko kartu ir ištirpsta
Bėdos besisukančiame nakties danguje
Po lempomis šiandien tebestovi naktibaldos arbata.
Ir minia kaip stiklas, kuris nedūžta,
Net ir akmenys, ironijos luitai nepramuša,
Be jokio skonio šiąnakt sūkuriais ir gitaromis
Skamba nakties pėsčiųjų arbata.
Užmiršimo mokslas
Būna kad sėdi naktim, pakalnutės lietum pražįsta,
Mašinos užmigusios, svajonės numiršta,
Klavišais atodūsiai žengia, delnais naktis užsidengia
Veidą, skruostus - pilnatis mano ašaras nutapys.
Būna tau groja tik vienas žvilgsnis garsiau už melodiją
Ir krenta tarp rudenio lapų baisi melancholija,
Nors dabar jau pavasaris ir mes skęstam
Keliuose iš pasyvumo į drąsos nežinomus uostus.
Būna su potvyniu vienatvė atplaukia,
Išpila ašaras virš degtukų dėžučių, kur be tikslo
Rutinoje mūsų mintys plaukia, kur aukščiau žvakės
Nebedega, tik tyliai pirštai mėnesieną tavo langams atiduoda.
Jei paprašysi
Neklausi, kaip toli, tik bėgi į rasą,
Kai naktis užsimerkia, apsiaustai nukrinta
Į žolę po kojom pienių išraižytą,
Rytas sugeria liūdesio prieblandą ir išsineša tamsą.
Jei paprašysi žodžiai nutils kaip bėglys
Per stiklus basas, iškris ašaros dykumoj
Ten šalnos vasaras keis, mėnulis kopas nušvies
Jei paprašysi, šešėliai ištirps.
Užgaištas laikas savas skolas surinks,
Popieriniai paukščiai iš narvelių išskirs,
Per ryto melodiją sugers svaigius garsus,
Jei paprašysi, pasaulis pabus.
Vienas pasivaikščiojimas
Vaikai prie upės ir prie seno tilto akis į dangų kelia, kvepia apelsinais,
Lelijos puslapių baltų, beprasmis miestas, kur svajones pina
Čia vakarais gijas per dangų kai saulė tamsą įsimyli, o balsai nutyla,
Čia net septinta valandą dienos sekmadieniai jau mirę.
Tais žvyro kilimais per tamsą atėję mes ten ir iš niekur naktis atlydėjo,
Paliko ir virto į debesį pilką, paliko vienus – gal į nieką mes virstam,
Kur baigėsi sienos ir gaudžia pasaulis, kur bėgs per naktis
Šviesos gatvėse nelydės ir negelbės, paliks, kaip ir dera.
Čia žydi kometos, žiedai ir tas kvapas kaip jūra apgobia ir šildo,
Ir žingsniai čia muzika toms tylinčioms sienoms, kurios
Per naktis čia istorijas kaupia, ir gal vieną dieną kai grįši į nieką
Papasakos mums apie kelią žvyruotą, kuriuo iš nakties mes į ateitį plaukėm.
Žalios, raudonos ir mėlynos
Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs,
Kur vilties per daug dozių ir ramybės tau būti negali,
Tavo siela nerimsta, ir lėktuvai kaskart, kai juos akys pagauna
Dalį tavęs neša dangumi tik nežino ką gauna.
Ten kur skrenda laiškai ir kur koja žmogaus nestovėjo,
Tau atrodo, kad viskas gerai, kol naktis dar sparnų nelytėjo
Ir bedvasiam savaitėm kai laikas kaip vasaros karštis
Kur paskęsti tau rodos kad viltys tik dūžta ir krenta.
Gal išmoksi kada kaip tarp pienių svajones sudėti ir užkloti tvirtai
Kad nerastum kai sąžinė ir kvailumas su lietum langus liečia,
Šiąnakt žydi baltos lelijos ir rasa išsiskleidžia, ir mėnulis per baltas
Tau užkloja mintis ir užmerkia akis, kol stūgaus vakarų vėjai.
Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs
Tavo skausmas alyvos trilapės, tavo džiaugsmas kaip dangaus gabalėliai po lapais,
Ir tyliai mirksi žalios, raudonos ir mėlynos tolumoj ir vilioja
Tavo sielai iš pavasario plaukusiai sienos pasaulio nebe užstoja.
