all i want is everything

Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Kaip visiška materialistė ir užvaldyta Niujorko rašau šį pranešimą, tad jeigu esi prieš tokius dalykus, toliau nebeskaityt.

Pagaliau sulaukiau dar vienos knygos iš "Liežuvautojos" serijos. Fantastika! Labai noriu vėl skaityti apie Bleir, Sereną, Neitą, Daną ir kitus. O dar serialas, kurio jau trečią sezoną žiūriu internetu... Tai nuostabu! Knyga "Man taip patinka" šį vakarą jau bus mano rankose, mama šiandien ją nupirko (smagu, kad jai šis serialas irgi patinka ir mano susidomėjimas juo nėra smerkiamas). Ach, kaip laukiu. Tas puikus jausmas, kai žinai, kad netrukus gausi gerą, svarbiausią, naują ir nežinomą, neskaitytą, nematytą knygą... Jaučiuosi nepaprastai.
Šiandien dėl šalčio likau namie, kiek žinau, dauguma irgi padarė tą patį. Nežinau, kas bus rytoj. Jeigu esate "Liežuvautojos" gerbėjai (ne tik žiūrėję serialą, bet ir skaitę knygas), tikriausiai prisiminsite Serenos žodžius, kad šis jausmas - labai geras.

Prie kavos puodelio...

...knygomis ir vadovėliais apsikrovus, mintyse paskendus. Taip galima ilgai sėdėti, bet geriau jau laiką panaudosiu prasmingiau ir parašysiu dar vieną naują įrašą čia.
Šiandien pasiėmiau iš bibliotekos knygą apie J. R. R. Tolkiną ir C. S. Lewisą, tiksliau, apie jų beveik keturis dešimtmečius trukusią draugystę. Nuostabu, kad jiedu buvo labai skirtingi, bet jų draugystę ir panašumai buvo stipresni už skirtumus ir jie buvo draugai iki pat C. S. Lewiso. C. S. Lewiso rašytojo talentu esu įsitikinusi, nes skaičiau keletą Narnijos Kronikų dalių, o J. R. R. Tolkino Žiedų valdovo nesu skaičiusi, bet remiantis bendra statistika ir skaičiusiųjų jo knygas pagyromis jam, jis - tikrai puikus rašytojas. Ach, paėmus kiekvieną knygą, bet kokią, apima tas nepaprastas noras, kad kas nors rankose laikytų tavo parašytą knygą ir jaustų tai, ką tu jauti tą akimirką - susižavėjimą, didžiulę motyvaciją, norą judėti į priekį, lyg kažkokį vėjo gūsį pūstelint į nugarą - "Pirmyn, rašyk, tobulėk, bandyk... Tau lemta."
Ir mirga prieš akis tušti lapai, ir idėjos sukasi mintyse lyg tornadai, ir krenta žemyn lyg paukščiai, kulkų pakirsti. Bandyti gera, gera žinoti ir tai, kad kiekvienas bandymas gali pasibaigti kažkuo didingesniu. Bet vargu ar galima rasti didingesnę akimirką nei pradžia - tam reikia daugiausia susitelkimo, daugiausia minčių, daugiausia pasiryžimo ir tikėjimo.
Ar mums dar ilgai to užteks? Aš tikiu, kad tai tikrai gali būti lemta.

Kokie mes esam, kokius mus mato ir mūsų fantazariumai

Ar visi giliai viduje žinom, kokie esam? Kartais per daug save peikiam - bailiai, tinginiai. Kartais per daug išgiriam - nepaprasti, įdomūs, fantastiški. Rodos, klausimas lengvas - koks tu esi? Mielas, draugiškas, "fainas", nuoširdus, linksmas ir bla bla bla... Juk ne kartą girdėjai, kad kitas taip save apibūdina, ar ne? Bet ar tikrai nuoširdžiai manom, kad esam tokie? Tai daugiau fasadas iš nuolat vartojamų žodžių, kurie nusidėvi ir praranda prasmę, taip kalbant apie save. Iš visos širdies pasakyti, koks žmogus yra, sunku jam pačiam - nes kartais patys nežinom, kokie esam. Gal būdami vieni mąstom, kad mūsų gyvenimas įdomus - įvairūs hobiai, pomėgiai. Bet išėję į viešumą nemokam to atskleisti ir kiti mus mato kitokius? Tylius, ramius. O gal atvirkščiai - vienumoje mes ramūs ir paprasti, bet prieš visus imame elgtis kaip kvailiai, šnekėti kvailystes, kad tik būtume išgirsti. Ar sunku tikrąjį save parodyti pasauliui, kuris taip dažnai pasmerkia ir susidaro išankstinę nuomonę, kad nebėra kada realizuoti save - reikia dar spėti iš viso išlikti šiame užburtame rate. Reikia rasti nišą, kur galėtum saugiai jaustis. Bėda, kad tokios nišos dažniausiai mus uždaro į kiautus ir palieka tik tuos beprasmius apibūdinimus - mielas, linksmas, "fainas"... Tada susiliejam su minia ir daugiau mažiau pranykstam. Nedaug kas išdrįsta plaukti prieš srovę ir išlįsti iš saugios nišos į dienos šviesą. Ar tiems išdrįsusiems pasisekė? Negalima atsakyti tiesiog taip arba ne. Viskas turi ir pliusų ir minusų. Bet didžiausias pliusas bus tada, kai patys viduje suprasim, kad esam. Ir kokius mus mato kiti. Tada galėsim realizuoti save pilnai matydami vaizdą aplinkui ir laviravimas tarp visko nebebus toks baisus - nenukrypsime vien į maištavimą ar tylą, išsilaikysime ir svarbiausia - sukursime save kaip asmenybę.
Gerai, kad dauguma turime savo fantazariumus, kur galime pabėgti ir ramiai pasislėpę patūnoti, lyg vaikystėj žaidžiam slėpynes. Ten vaizduotė mus valdo ir sukuria gražius svajonių tiltus. Ten ramu ir gera pabūti. Ir ten visada gali pagalvoti apie pasaulį ir batus, apie šokoladą ir ateities planus, apie draugus ir laukiančias knygas. Fantazariume gali grožėtis tais, kuriuos myli, nekęsti ir pykti irgi gali, tik geriausia tai išnaudoti kokiam nors geram tikslui - sutvarkyti namus ar pabėgioti - tai veiks, jeigu tuo tikėsi. Fantazariumai yra kiekvieno iš mūsų mintyse, tik reikia surasti vietą, kur galėsi juos pastatyti - pakaks minkštos pagalvės, jaukios sofos, kur gali įsitaisyti su knyga, ar tiesiog palangės, kur užsidegusi žvakes žiūrėsi į dangų. Ten pastatyk savo fantazariumą ir pabūk su vaizduote ir mintimis - pašviesės dienos, nakties danguje ryškiau švies mėnulis. Ir tu patikėsi, kad esi tas, kas esi - negali pasverti savo būdo savybių svarstyklėmis, bet visada gali rinktis ir tikėti savimi.

du pasirinkimai

Ir nei vieno pilnai gero ir teisingo. Vienas pasirinkimas - visiškai ignoruoti kompą ir labiau stengtis dėl akių. Viskas būtų gerai, bet taip nutrūksta bendravimas, nuviliu ir tuos, kurie laukia istorijos tęsinio. Kiras pasirinkimas - įdėti tęsinį istorijos, bendrauti internete. Bet taip nukenčia akys. Todėl dabar bandysiu surasti vidurį tarp to.
Jau ne pirmą kartą bergždžiai sau tai žadu, bet jau kelias dienas prie kompo iš vis nebuvau. Liūdna, nes Simą su gimtadieniu pasveikinau tik vakare, na, bet apsaugojau nors truputi akis. Taigi, tikrai laikas stipriau susiimti ir surasti kitų būdų, kad bendravimas nenutrūktų, o ir akys stiprėtų.
Džiaugiuosi, kad jau savaitgalis, nors mokykloj prabuvau vos dvi dienas, po atostogų tai prilygsta visai savaitei. Tad bus smagu savaitgalį pabūti namie (lauke bus baisiai šalta, pasak sinoptikų, tad nekišiu ten nosies ir sėdėsiu namie ant radiatoriaus).