...knygomis ir vadovėliais apsikrovus, mintyse paskendus. Taip galima ilgai sėdėti, bet geriau jau laiką panaudosiu prasmingiau ir parašysiu dar vieną naują įrašą čia.Šiandien pasiėmiau iš bibliotekos knygą apie J. R. R. Tolkiną ir C. S. Lewisą, tiksliau, apie jų beveik keturis dešimtmečius trukusią draugystę. Nuostabu, kad jiedu buvo labai skirtingi, bet jų draugystę ir panašumai buvo stipresni už skirtumus ir jie buvo draugai iki pat C. S. Lewiso. C. S. Lewiso rašytojo talentu esu įsitikinusi, nes skaičiau keletą Narnijos Kronikų dalių, o J. R. R. Tolkino Žiedų valdovo nesu skaičiusi, bet remiantis bendra statistika ir skaičiusiųjų jo knygas pagyromis jam, jis - tikrai puikus rašytojas. Ach, paėmus kiekvieną knygą, bet kokią, apima tas nepaprastas noras, kad kas nors rankose laikytų tavo parašytą knygą ir jaustų tai, ką tu jauti tą akimirką - susižavėjimą, didžiulę motyvaciją, norą judėti į priekį, lyg kažkokį vėjo gūsį pūstelint į nugarą - "Pirmyn, rašyk, tobulėk, bandyk... Tau lemta."
Ir mirga prieš akis tušti lapai, ir idėjos sukasi mintyse lyg tornadai, ir krenta žemyn lyg paukščiai, kulkų pakirsti. Bandyti gera, gera žinoti ir tai, kad kiekvienas bandymas gali pasibaigti kažkuo didingesniu. Bet vargu ar galima rasti didingesnę akimirką nei pradžia - tam reikia daugiausia susitelkimo, daugiausia minčių, daugiausia pasiryžimo ir tikėjimo.
Ar mums dar ilgai to užteks? Aš tikiu, kad tai tikrai gali būti lemta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą