Ar visi giliai viduje žinom, kokie esam? Kartais per daug save peikiam - bailiai, tinginiai. Kartais per daug išgiriam - nepaprasti, įdomūs, fantastiški. Rodos, klausimas lengvas - koks tu esi? Mielas, draugiškas, "fainas", nuoširdus, linksmas ir bla bla bla... Juk ne kartą girdėjai, kad kitas taip save apibūdina, ar ne? Bet ar tikrai nuoširdžiai manom, kad esam tokie? Tai daugiau fasadas iš nuolat vartojamų žodžių, kurie nusidėvi ir praranda prasmę, taip kalbant apie save. Iš visos širdies pasakyti, koks žmogus yra, sunku jam pačiam - nes kartais patys nežinom, kokie esam. Gal būdami vieni mąstom, kad mūsų gyvenimas įdomus - įvairūs hobiai, pomėgiai. Bet išėję į viešumą nemokam to atskleisti ir kiti mus mato kitokius? Tylius, ramius. O gal atvirkščiai - vienumoje mes ramūs ir paprasti, bet prieš visus imame elgtis kaip kvailiai, šnekėti kvailystes, kad tik būtume išgirsti. Ar sunku tikrąjį save parodyti pasauliui, kuris taip dažnai pasmerkia ir susidaro išankstinę nuomonę, kad nebėra kada realizuoti save - reikia dar spėti iš viso išlikti šiame užburtame rate. Reikia rasti nišą, kur galėtum saugiai jaustis. Bėda, kad tokios nišos dažniausiai mus uždaro į kiautus ir palieka tik tuos beprasmius apibūdinimus - mielas, linksmas, "fainas"... Tada susiliejam su minia ir daugiau mažiau pranykstam. Nedaug kas išdrįsta plaukti prieš srovę ir išlįsti iš saugios nišos į dienos šviesą. Ar tiems išdrįsusiems pasisekė? Negalima atsakyti tiesiog taip arba ne. Viskas turi ir pliusų ir minusų. Bet didžiausias pliusas bus tada, kai patys viduje suprasim, kad esam. Ir kokius mus mato kiti. Tada galėsim realizuoti save pilnai matydami vaizdą aplinkui ir laviravimas tarp visko nebebus toks baisus - nenukrypsime vien į maištavimą ar tylą, išsilaikysime ir svarbiausia - sukursime save kaip asmenybę.Gerai, kad dauguma turime savo fantazariumus, kur galime pabėgti ir ramiai pasislėpę patūnoti, lyg vaikystėj žaidžiam slėpynes. Ten vaizduotė mus valdo ir sukuria gražius svajonių tiltus. Ten ramu ir gera pabūti. Ir ten visada gali pagalvoti apie pasaulį ir batus, apie šokoladą ir ateities planus, apie draugus ir laukiančias knygas. Fantazariume gali grožėtis tais, kuriuos myli, nekęsti ir pykti irgi gali, tik geriausia tai išnaudoti kokiam nors geram tikslui - sutvarkyti namus ar pabėgioti - tai veiks, jeigu tuo tikėsi. Fantazariumai yra kiekvieno iš mūsų mintyse, tik reikia surasti vietą, kur galėsi juos pastatyti - pakaks minkštos pagalvės, jaukios sofos, kur gali įsitaisyti su knyga, ar tiesiog palangės, kur užsidegusi žvakes žiūrėsi į dangų. Ten pastatyk savo fantazariumą ir pabūk su vaizduote ir mintimis - pašviesės dienos, nakties danguje ryškiau švies mėnulis. Ir tu patikėsi, kad esi tas, kas esi - negali pasverti savo būdo savybių svarstyklėmis, bet visada gali rinktis ir tikėti savimi.
7 komentarai:
Nežinau. Mums labai dažnai per etiką reikia save apibūdinti kaip daiktą. Ir atsimenu aš išsitraukiau debesėlį, tada trimis žodžiais apibūdinau, kad esu purus, plaukiantis pro šalį ir žavingas. Nežinau, bet tokie žaidimai, kai turi save apibūdinti trimis žodžiais: būdvardžiais, daiktavardžiais... ir kai negali nei pas vieną kartotis yra labai smagu. Mūsų nauja mokytoja klausia: "kas jūs?", o mes atsakinėjam, kad esam sesės, broliai, asmenybės, žmonės, mokiniai, krikšto dukros, anūkės - keista. Nes mes pasakom pačius elementariausius žodžius, nes nieko nesistengiam sugalvoti dėl mokyklinės masės jausmo, nesumenkinant autoritetų, ar nesmunkant jų akyse. Man būna taip gera pasakyti, kad esu fotonietė, kad esu svajotoja, kad esu romantikė. Bet niekada negali žinoti, kas būsi rytoj, nes juk visada gali pasikeisti.
Paprasti žodžiai turi prasmę, kai sakai juos nuoširdžiai (būtent ką tu ir darai). Bet kai dėl masines nuomonės apibūdini save (bent jau aplink mane tai vyksta) kaip mielą, fainą, linksmą ir t.t., tai tampa tiesiog visų aplinkinių fasadu. Nuostabu tai, kad jūs sakote paprastus žodžius ir nieko nesistengiate padaryti taip, kaip daro visi, dėl masinės nuomonės. Deja, aplink mane dauguma paklausti, kas jie yra, sunkiai atsakytų nuoširdžiai - greičiau imtų dėstyti nepaprastas savo ypatybes, kurių galbūt turi mažiau nei įsivaizduoja. O pasikeisti, žinoma, gali visada. Šis pranešimas irgi daugiausia, beje, remiasi mano etikos pamokomis.
Pas mus klasė labai spalvinga, nežinau, džiaugiuosi, kad užaugau su tais žmonėmis. Yra ir metalistų, gotų, pankų, paprastų pelyčių, fyfukių, bet nei viena panelė nenešioja aukštakulnių, bent mokykloje, visi turim savas nuomones, visi norim jas išsakyti ir apginti, galbūt, neliko tų stereotipų, bet mane vemti verčia, kai žmogus ateina ir pasako: "Aš esu nuoširdi, draugiška....", jei jis jau tai pasako, jis nėra nuoširdus.
Nuostabu, kai mokaisi tokioje klasėje, kur žmonės nori augti kaip savarankiškos asmenybės, o ne paklūsti bendrai nuomonei. Mano klasėje situacija šiek tiek kitokia. Yra visokių žmonių, bet didžioji dalis linkusi į masinės nuomonės laikymasi. Beje, iš savo patirties galiu pasakyti, kad aukštakulniai batai gali priklausyti labai įdomiam ir išskirtiniam žmogui.
Na, taip, bet mokykla ne ta vieta, kur penktokė mergaitė turėtų avėti juos. Tai nėra kasdienis apavas, o šiaip tu eisi į naują mokyklą tuoj? Patikėk, manau, kad ten pasikeis visas tavo požiūris, sutiksi naujų asmenybių.
Žinoma, mokykla ne ta vieta, kur reikia parodyti savo visą grožį ir stiliaus jausmą, bet, iš tavo ano pasakymo man pasirodė, kad laikai aukštakulnius žmogaus tuštybės parodymu. Bet iš savo patirties sakau - taip tikrai nėra. Žinoma, yra tuščių merginų, kurioms rūpi tik aukštakulniai, bet yra ir žmonių, kurie tikrai yra nepaprastos asmenybės, nors ir nešioja aukštakulnius.
O dėl mokyklos - taip, kitamet eisiu į gimnaziją ir tikrai laukiu to, nes įdomu sutikti kitokių žmonių, naujos pažintys ir t.t. Tikiuosi, ir manau, taip ir bus, sutiksiu ten daug įdomių asmenybių.
"Žinoma, yra tuščių merginų, kurioms rūpi tik aukštakulniai, bet yra ir žmonių, kurie tikrai yra nepaprastos asmenybės, nors ir nešioja aukštakulnius."
Ne, aukštakulnių nelaikau tuštybės požymiu, tačiau tiesiog atkreipiu dėmesį į tai, kad kartais 5-7 klasių mergaitės nežiūri į tai, kad jų organizmai auga ir jos tokiam periode nešiodamos aukštakulnius kenkia savo kojom. Tiesiog tai. O taip, aukštakulniai neparodo tuštybės, pažįstu tokių žmonių, kurie juos nešioja, bet tai jau gana brandžios merginos nuo 16 iki 18 metų. : )
Rašyti komentarą