Diena, verta milijono

Atsikėliau anksti, nes puikiai žinojau, kad dar turiu pasimokyti olimpiadai. Nors už lango lijo, bet nuotaika buvo gera. Išdūmiau vėluodama į olimpiadą (ji vyko visai prie mano namų). Olimpiadoj rašėm diktantą, girdėjau, kiap mokytojos tikino viena kita, kad diktantas yra labai gera idėja, nes puikiai parodo vaikų raštingumą. Sutinku su jomis.
Po olimpiados nuėjau pas Silvą. Gyvena ji irgi netoli, aišku, kai atėjau, dar bastėsi po namus su chalatu - ką tik iš lovos miegalė išsirito. Na, pažiūrėjau pas ją Eisą Venturą, ir mes netrukus jau buvom mieste. Ten susitikom su Žyga ir tryse nuėjom į Teatro šventę. Vat čia ir prasidėjo linsmybės ;D Prisipirkom popkornų, išpeikėm negailestingai pirmą spektaklį, tik gitaristas iš jo buvo gražus ;D* Tuomet sekėm visur gitaristą, kuris pasirodo labai mėgo popkornus, nes su kuo bešnekėdavo, iš to imdavo popkornų ;D Aišku, besekant aš, kerėpla, sugebėjau išsitėkšti ant, laimė, minkštų salės grindų. Silva apliejo staltiesę ir save pačią kava, Žyga išgyveno be nuostolių. Sekimas baigės, kai gitaristas dingo minioj žmonių, o Žygai reikėjo eiti namo. Mes ją palydėjom ir atsisveikinusios pradėjom kitą kelionę.
Mūsų laukė ilgas kelias iki Sporto komplekso ir mes turėjom labai daug laiko. Todėl pakeliui nutarėm ištirti man įdomią pasirodžiusią gatvę. Ji staigiai leidosi žemyn, ir atsidūrėm mes tarsi nebe Ukmergėj, nors tik perėjom gatve. Nuo ten matėsi visas miestas, mes dar ieškojom, kur gi mes gyvenam (ir radom). Paskui pabandėm nusileisti nuo kalno prie upės, bet skardis buvo aptvertas spygliuota viela ir labai status, taigi bandymai liko bandymais. Ieškojom kito kelio žemyn, bet pakliuvom į kažkokios gamyklos kiemą, kur mus įtariai nužvelgė keli mašinų vairuotijai ("Ko jie čia žiūri, gal mane durna laiko? ;DD). Aišku, dar tada ir lyti pradėjo, todėl su vėjo laužomu skėčiu mes palikom tą keistą gatvę ir nuėjom toliau.
Dar pakeliui labai grožėjomės senais namais, kurių tame rajone labai daug. Kiemus slėpė medžiai, takeliai į kiemą buvo grįsti nelygiais akmenimis, krūmai kilo beveik iki namo stogo, nuo kelio viską slėpdami... Seni namai, apleisti, apgriuvę, slėpėsi po tuo grožiu. Tai buvo fantastiškas vaizdas.
Žinoma, mes ankščiau ar vėliau pasiekėm (tiksliau, pagal raštelius radom) Sporto kompleksą. Kadangi laiko vis dar buvo daug, nuėjom į kavinę. Čia, kaip ne keista, viskas praėjo be nuotykių ir mes grįžom atgal.
Kai įėjom į vidų, man tarsi aptemo akyse. Lyg vėl stovėčiau čia, pati turėčiau šokti... Bet ne. Atėjau ten tik žiūrėti. Atsisėdom su Silva pirmoje eilėje ir laukėme. Tai buvo pirmasis šokių konkursas, į kurį atėjau po to, kai pati nebešokau. Tai buvo nostalgija, džiaugsmas, liūdesys ir baimė vienu metu.
Konkursas praėjo puikiai. Susitikau nepažai pažįstamų veidų, kai kurie jų buvo net labai seniai matyti. Gaila, nebuvo nei vienos iš namo pažįstamų merginų šokėjų. Mačiau tik kelis vaikinus iš namo buvusio klubo. Su Silva pakeitėm stebėjimo vietą ir užsikorėm į balkoną, iš ten viskas puikiai matėsi, pridariau kalną nuotarukų (telefonu). Mūsų favoritinės poros gavo tikrai neblogas vietas :}
Taigi, toks buvo šis mano šeštadienis. Diena, verta milijono.