Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę...

Kai draugystė stovi ant neišsakytų žodžių pamatų, viskas ima byrėti. Šiandien pamačiau daug naujo, to, ko nepastebėjau ankščiau, daug nuslėptų dalykų, kurių nė neįtariau. Kaltos buvom visos, bet aš norėjau, kad išsiaiškintume, o mes pratylėjom...
Aš iš tiesų nebežinau, kas darosi, bet man tikrai dabar pikta. Nejau jums nei kiek nereikia tos nuoširdžios draugystės, kai nėra paslapčių ir varymo viena ant kitos, kai nėra patyčių ir lipimo per galvas? Mes tik lenktyniaujam, beveik kasdien kažkuri gali likti užnugaryje, gali būti pamesta. Ir man tai taip atsibodo. Aš nekaltinu, nenoriu taip elgtis.
Tiesiog pritrūkau žodžių rasti tam, ką noriu pasakyti. Tiesiog... Žyga beveikm nekalbėjo išvis, ir ta tyla. Lyg svetimos būtume. Tie kvaili, bereikšmiai, nenuoširdūs atsiprašymai, tie neprasmiai žodžiai, ir tas jūsų juokas. Man skaudu. Man beproto skaudu. Aš žiūrėjau, kaip jūs ten sau kikenot, ir pagalvojau - "Dieve, nejau tai mano draugės?" Tos, su kuriom tiek visko patyriau? Tos, su kuriom man būdavo taip smagu? Galbūt visa tai tebuvo kaukės, miražas...
Nebevertinam nieko... Pagalba, palaikymas darosi nereikalingas. Patyčios, tos nematomos, paslėptos patyčios, tas noras būti pirmai. Aš to nenoriu. Aš pasiduodu, pasuoju, pabėgu, palieku, pasitraukiu.
Draugės yra šis tas daugiau, patikėkit, ar bent draugės, kokias įsivaizduoju aš. Šis tas stipresnio vadinama draugyste, tam reikia pasitikėjimo ir nuoširdumo, o ne tylos ir baimės prakalbėti, o juo labiau ne slėpimosi už televizoriaus kalbant. Žinot, man iš tiesų skaudu, aš nenoriu Silvai juolab gadinti nuotaikos po kirpimo, po jos permainų, žinau, kad jai gera, bet privalėjau parašyti, ką manau, nes būčiau sprogus.
Galbūt laikas man kuriam laikui pasitraukti.
Žinot, galbūt bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę...