ištrūkti dar kartą

Žiūriu, galvoju, netikiu, šypsausi, juokiuosi, verkiu, dėkoju, svajoju, liūdžiu, mąstau, pakylu, krentu, keistai ieškau stabilumo ten, kur jo neturi būti. Vakarais, tik su užrašais ir muzika, sėdžiu lauke prie seno medinio stalo ir, įsisupusi į megztinį, tyliai rašau. Rašau kažką, ko niekada niekas galbūt neperskaitys, nepamatys, nesupras, neatras. Rašau ir vėl užsisvajoju. Žiūriu į dangų, kuris seniau buvo per didelis ir nekėlė tiek emocijų, o dabar tik seku akimis dangaus takus, laukiu praskrendant lėktuvo, kuris vėl primins, kaip gera yra ištrūkti, kaip gera yra atrasti, kaip gera yra ieškoti ir, net jeigu nerandi, bandyti. Kaip gera yra vėl ištrūkti, vėl pakilti, vėl suprasti, ką galėtum jausti.

Esu jau daug kartų girdėjusi tą frazę "norėčiau būti kitur". Visada atrodo, kad kitur gali būti geriau, bet dažniausiai tokios mintys užplūsta, kai matome, kad čia mums negerai, kai jaučiames vieniši, kai liekame namie ir dešimt kartų per dieną patikrinę el. paštą, nerandame jokio laiško, tik Knygo klubo katalogą. Pasijuntame vieni, nuobodūs, ir griūna ta vasaros svajonė apie poilsį, ramybę. Tai tik senų vasarų nuoskaudos, ir daugiau nieko. Atvertomis akimis gali pamatyti savo vasarą - ilgą trijų mėnesių taką, kurio šviesa arba tamsa priklauso tik nuo tavęs. Gal ne viską sprendžiame patys, bet viskas priklauso nuo požiūrio. Didžiausios viltys dažniausiai priverčia mus padaryti beprotiškus žingsnius ir kai rezultatai nustebina, galvoji, kas tau užplaukė, kad taip padarei, bet šypsaisi, nes buvo verta. Verta išbandyti visas galimybės, verta patirti tai, kam paskui gali nebūti progos. O kartais, kai viso šito būna per akis, gali užsidaryti kambaryje su knyga ir nekreipti dėmesio į išorinį pasaulį. Pasileisti muziką, kurios gyvenime nebūtum pamaniusi, kad klausysi, ir pasilikti su savimi. Vasara - tiek galimybių ir pasirinkimų. Ir nors ekranai nešviečia, nors svajonės taip toli, kad nematai jų, pakelk galvą ir patikėk jų grožiu. Tamsios gėlės irgi žydi, o mūsų pasirinkimai daro mus tokius, kokie esame, kokius mus myli ir nekenčia. 

Ištrūkti verta, bet privalome grįžti. Aukso svajonės švies danguje, ir mes grįšime, žinosime, kad galime grįžti ten, kur buvo gera, bet kol esame čia, reikia naudotis visa patirtimi ir visomis galimybėmis, kad vėl pakeltum sparnus. Kam lėktuvai, kai galim naudotis savo sparnais? (neprisimenu vardo žmogaus, kuris to palinkėjo Yu, bet ta frazė fantastiška) Kartais atrodo, kad kitur geriau. Gali būti. Bet gyvenimas čia gali tau atverti duris grįžti ten, kur geriau. Aš tikiu, kad ištrūksiu dar kartą. Tai - geriausi vaistai nuo blogos nuotaikos ir visų kitų nesąmonių, kurios atsiranda užsisedėjus vienoje vietoje, tai įkvėpimas, atgaiva, permainos, kurių verkiant reikia. Bet dabar žinau, ką turiu daryti. Kad grįžčiau, reikia įdėti daug pastangų. Patikėti savimi nėra lengva, bet įmanoma. Viskas suvelta, viskas sumaišyta, kaip ir mano mintys. Padėk man ištrūkti dar kartą, bet aš visada grįšiu. 

iš senų laikų, kurie niekur nedingo

Skaičiau senus blogo įrašus... Po velnių, pasikeičiau. Bet nesigailiu nė vieno parašyto žodžio. Po įrašais radau daug komentarų - šypsojausi. Už kiek gerų žodžių esu dėkinga, kaip jie praskaidrindavo mano dienas.

Kai skaitai senus įrašus, nejučiomis pagalvoti, kaip bėga laikas. Ir pamatai, kaip tu pasikeitei. Manau, mano pagrindiniai principai išliko - visada tikėjau svajonėmis, visada tikėjau, kad svarbiausia yra noras ir tikėjimas savimi, motyvacija, pasiryžimas, visada stengiausi kuo labiau vertinti draugystę - daug kartų pasimokiau, kokie brangūs yra tikri draugai ir kaip skaudu tokius draugus prarasti. Pasikeitė kiti, mažiau svarbūs dalykai. Kažkuo ėmiau daugiau domėtis, kažkas iš mano mėgstamų dalylų sąrašo dingo. Erreway išsilaikė ir, žinau, visada išsilaikys. Tai - labai svarbi mano gyvenimo dalis. Daug kas tikriausiai mano, kad kvaila taip kalbėti. O man vis vien - jie pakeitė mane, pakeitė daug ką, ir aš visada branginsiu juos; branginsiu žydras Benjos akis, gražią Lu šypseną, mielą ir linksmą Felipes būdą, nuoširdžią ir kūrybingąją Camilą. Jie visi man labai svarbūs.

Skaičiau seną įrašą, kuriame rašiau, kad "Gal mano širdis tik iš rašalo, gal aš neseku mados, gal skaitau, gal kuriu, gal turiu mažai draugų, gal esu drovi, gal neflirtuoju su vaikinais, gal nesidažau kaip aborigenas prieš karą, bet nejau likusi pasaulio dalis tik ir daro tai, ko nedarau aš?" Na, kai kuriuos dalykus dabar jau galiu išbraukti iš šio sąrašo. Manau, augdami atsikratome tų užsispyrimų, stereotipų, kai visos besidažančios merginos buvo blogis, o mada atrodė kaip koks bjaurus, niekingas žodis, kurį gali vartoti kitos, tik ne tu, nes tai atrodė per daug paprasta, materialu. Imame mąstyti plačiau. Svarbu žinoti, kas esi iš tikrųjų. Tada nei dažai, nei drabužiai negali tavęs pakeisti. Jie tampa priemone išreikšti save.

Svarsčiau ir apie drauges, apie visus žmones, kurie atėjo į mano gyvenimą. Vieni iš jų man tebėra ir, manau, visada bus vieni brangiausių žmonių pasaulyje, kiti po truputį nutolo. Kartais pasidaro liūdna, ašaros akyse pasirodo, bet žinai, kad tiek, kurie išliko, yra tikri draugai. Nors ir etiketės jau nebeturi tiek reikšmės. Žinau, kad kartais jos viską sugadina. Nes besistengdama išsaugoti etiketę pamiršti, kaip viskas yra iš tiesų, koks pasaulis yra po etiketėmis ir uždangomis.

Bet tikrieji idealai visada išlieka.

"Call it strange - this is the way we are..."

you are my obsession

Juk žinot, kam bus skirtas šis pranešimas, ar ne? You are my obsession, you are my inspiration. You are my Strify. Šitas žmogus daug ką pakeitė mano gyvenime, net būdamas toli ir apskritai būdamas man nepažįstamas žmogus. Bet jis yra ir, manau, dar ilgai bus mano įkvėpimas, mano manija, mano klausimas ir išvada, mano motyvacija, mano pasiryžimas. Ši vasara visiškai pasikeitė, ir tik todėl, kad jo balsas nuolat skamba mano galvoje, jo muzika nuolat su manimi, jo nuotraukomis užgrūstas mano kompiuteris. Įvyko daug nuostabių dalykų, netgi mano kelionė įvyko todėl, kad šitas žmogutis per interviu kalbėjo apie Berlyną ir tikrąją to žodžio prasme mane suviliojo ten nuvykti. Jis mane įkvėpė ne tik kurti, jo dėka radau nuostabių žmonių. Jis man dar kartą įrodė, kad, turint pasiryžimo ir motyvacijos, visos svajonės gali išsipildyti. Jis mano istoriją pavertė kažkuo daugiau - lyg mažu jų pasauliu mano vaizduotėje. Kai prasidėjo ši vasara, aš žiūrėjau, kaip jis vaikšto Madame Tussauds muziejuje. O po mėnesio ten vaikščiojau aš pati, stovėjau ten, kur stovėjo jis su Kiro. Matote, kas nutinka, kai tokie trenkti gražuoliai kaip šis įsigauna į jūsų sąmonę ir apverčia gyvenimą aukštyn kojomis? Aš jam visada būsiu dėkinga. Jis nepažįsta manęs, aš nepažįstu jo, bet jis pakeitė mane, pakeitė šią mano vasarą. 

Galėčiau labai ilgai apie tai kalbėti, rašyti... Bet mane traukia vėl grįžti prie istorijos. Taigi, labanaktis. Strify, thank you. For everything. Your voice sounds in my head all days, your music is magic. You are my obsession.

kai ašaros akyse pasirodo, ir šypsaisi, nes yra tokių, kurie nepamiršta

Taip, yra daug tokių nuostabių žmonių, ir gera, kad pasaulis pilnas šių angelų, kurie galbūt to nė nežino, bet yra nuostabūs. Užsukau dabar į r-way.lt forumą, kur nebuvau jau šimtą metų, penkiolika minučių žiūrėjau į kompiuterio ekraną ir nedrįsau parašyti pranešimo. Kaip seniai aš ten buvau, kaip viską apleidau... Ir kiek ten žmonių, kurie lankosi, randa laiko, nepamiršta, parašo. Ašaros pasirodė akyse pamačius, kad svajotojos toliau bendrauja, toliau plepa, svajoja, juokiasi, kuria planus. Aš džiaugiuosi. Aš šypsausi pro ašaras. Tos merginos yra angelai. Visada būsiu be galo laiminga, kad turėjau galimybę su jomis susipažinti.
Nežinau, ar parašysiu ką nors, bet viską perskaitysiu. Nekenčiu savęs už tai, kad taip dažnai ir ilgam viską apleidžiu. Nekenčiu savęs už tai, kad paskui jaučiuosi dar bjauriau ir noriu pasakyti kažką, kas mane pateisintų, bet tokių žodžių nėra. Bet aš laiminga už jas. Laiminga, kad yra tokių, kurie neapleidžia, nepamiršta, tiki ir išlieka. Gal aš esu ne tokia, bet jos yra, ir tai įrodymas, kad kai kurie žmones tikrai yra angelai.

Milžiniškas hug'as ir daugybė bučinių Svajotojoms.

tegul amžinai negęsta mūsų svajonės

Nors tu neperskaityti šio įrašo, bet šiandien yra liepos 20-oji, šiandien tavo diena ir aš sakau tau milžinišką

SVEIKINU!!!!

Su gimtadieniu, mano miela ir truputį bjauri drauge (nesupyk dėl šito). Juk žinai, kad tavo tas mažas bjaurumas ir daro tave tokią nuostabią, kokia esi. Linkėčiau tau daug dalykų, bet tu ir taip žinai, kas visą tai tikrai gausi. Keliu už tave šį puodelį arbatos ir sakau tostą - už tai, kad mūsų svajonės niekada negęstų, kad tu visada liktum tokia, kokia esi, kad mes toliau krėstume nesąmones, kalbėtume nesąmones, o kartais, užėjus rimtumui, filosofuotume iki nugriuvimo. Kad toliau per naktis žiūrėtume Karibų Piratus, kad toliau nekęstume tų "suslikų", kad visada tikėtume savimi taip, kaip tikime dabar. Saugok savo Oskarą, vieną dieną - tikiu - pamatysiu tikrą Oskarą ant tavo lentynos tavo moderniame baltame name su milžiniškais langais. Ach, kiek daug mes norime, kiek daug mes jau suplanavome. Tikėkimės, kad viskas išsipildys. Ši diena tavo, neleisk, kad ją kas nors sugadintų. Tu žinai, apie ką aš.

Su didžiausia meile,

Donata

Berlin view

Tai Checkpoint Charlie, trumpiau Checkpoint C punktas. Tokį pavadinimą ši vieta gavo nuo atvykėlių iš Vakarų. Šioje vietoje, kiek man žinoma, buvo uždedami antspaudai visiems, kertantiems Berlyno sieną, tai yra, vykstantiems iš Rytų Vokietijos į Vakarų Vokietiją. Visa tai vyko Šaltojo karo metu.

Įdomus statinys Berlyne. Jis yra vienoje iš gatvių, į kurias galime pasukti iš Frfriedrichstraße, netoli Checkpoint C punkto. Daugiau apie šią kompoziciją nieko nežinau, bet atrodo ji tikrai įdomiai.

Tiesiog Berlyno gatvė. Aš jau jo pasiilgau. Buvo nuostabu pasivaikščioti šiomis gatvėmis.

Šarlotenburgo rūmai. Būtent dėl jų pamačiau daugiau vakarinio Berlyno, nes gyvenau rytų Berlyne, o šie nuostabūs rūmai yra vakaruose. Čia seniau gyveno ir iš čia valdė garsiausi Berlyno karaliai ir karalienės. Rūmai taip pavadinti karalienės Sofijos Šarlotės garbei.

Televizijos bokštas. Be jo tikrai būčiau bent kartą pasiklydusi. Didžiulis statinys šalia Aleksandro aikštės, visai netoli vietos, kurioje gyvenau.

Čia buvo mano pirmieji žingsniai Berlyne. Tolumoje matyti Neptūno fontanas, už mano nugaros yra likęs televizijos bokštas. Labai graži vieta, čia aš atvykau, čia atsisveikinau su Berlynu.

Neptūno fontanas. Visos keturios figūros aplink Neptūną simbolizuoja didžiausias Vokietijos upes - Reiną, Vyslą, Oderį ir Elbę.

Aš su Karlu Marksu. Šalia jo stovi Frydrichas Engelsas. Kitoje gatvės pusėje yra Neptūno fontanas.

Vaizdai iš Aleksandro aikštės (toliau irgi). Iš Aleksandro aikštės stoties aš išvažiavau, į ją ir atvykau tiesiai iš oro uosto. Būtent čia stoja Airport Express.

Šprė upė. Su vienu iš tokių laivelių, kokį matote čia, aš taip pat plaukiau. Jie apiplaukia garsiausias Berlyno vietas, gidas dar ir plačiau apie jas papasakoja. Kairėje matote Berlyno katedrą. Man tai buvo vienas gražiausių Berlyne matytų pastatų. Štai katedra visu grožiu...

Negalėjau neįkelti. Niekada seniau per daug nesidomėjau mada, bet man patinka žmones, turintys savo stilių, man pačiai patinka užmesti akį į gražius drabužius. Taigi, palapinė, kur vyko Berlyno mados savaitė. Ji baigėsi tą dieną, kai aš atvykau į Berlyną. Visą mano buvimo Berlyne laiką ją lėtai lėtai ardė ir nervavo mane, nes pro ją nuolatos pravažiuodavau.

Statula Unter den Linden alėjos pradžioje Frydrichui Didžiąjam, dar vadinamam Frydrichu II.

Brandenburgo vartai saulėtą pirmadienio rytą. Gražu. Nematėt, kas čia darėsi sekmadienio vakarą.

Nežinoma man akcija šalia Brandenburgo vartų. Visas milžiniškas batų kalnas.

Štai čia aš gyvenau. Matyti Easy Hotel viešbučio iškaba ir mano kambario langas. Rytų Berlynas.

Sony Centras, vienas moderniausių statinių Berlyne. Čia yra kino teatras su septyniolika kino salių, Berlyno Kino ir televizijos muziejus, kelios kavinės, parduotuvės. Centro viduryje - labai gražus fontanas. O pažiūrėjus aukštyn pamatytumėte tokį vaizdą.

Reichstagas. Čia yra Berlyno valdžia - Parlamentas. Labai gražus ir didingas pastatas, jo viršuje yra modernus kupolas, į kurį pasikėlus galima apžvelgti visą Berlyną. Berlyno Katedra ir Reichstagas tikrai buvo vieni gražiausių mano matytų pastatų.

Tiek nuotraukų, mano kompiuteris jų pilnas, bet čia įkėliau tik keletą. Tikiuosi, neatsibodau jums su tuo savo Berlynu dar :) Man gera prisiminti tą miestą, tą kelionę. Tiek šiam kartui.

all we need is fantasy

Berlin, ich werde dich nie vergessen

Štai ir susiruošiau sudėti visą savo bagažą - visus įspūdžius - čia. Groja Toyz, aš pradedu pasakoti.








Lėktuvas išskrenda 6.40 ryto iš Kauno oro uosto. Aš gerokai po keturių ryto kratausi mašinoje remontuojamais Kauno keliais, per nepermatomą rūką ir Strify balsą šiaip ne taip pasiekiu oro uostą. Sutvarkius visus reikalus, atsisveikinu su tėčiu, kuriam esu labai dėkinga už pagalbą organizuojant kelionę, visus nuvežimus ir pervežimus, ir su mama išeinu į laukimo salę. Maždaug dešimt po šešių užsidaro vartai, ir po kiek laiko aš jau sėdžiu lėktuve. Tai - mano pirmasis skrydis. Kojos truputį dreba, nors aš be galo laukiu, kada lėktuvas pakils. Greičiau į Berlyną. Ir štai, po valandos, per kurią net nespėju susigaudyti, kad aš kabu ore virš Vokietijos, lėktuvas nusileidžia Berlyno Schoenefeld (Šionefildo ar Šėnefildo) oro uoste. Aš Berlyne. Kelionė prasideda tada, kai, pasiėmusios bagažą, su mama nusiperkame WelcomeCards ir imame ieškoti Airport Express (oro uosto ekspresas, kuris, pagal mūsų užrašus, turi mus nuvežti į Aleksandro aikštę, iš kurios jau bent truputį susigaudysime, nes ji yra beveik pačiame Berlyno centre). Čia mums padėjo vienas berlynietis dažytojas (kuris turėjo netgi daugiau auskarų negu Yu). Jis mums parodė laiką ir paaiškino, kaip nueiti iki platformos. Taigi, mes galų gale suradome ekspresą ir įsėdome į jį - ironiška - su keliais kitais lietuviais, kurie atskrido čia kartu su mumis. Po maždaug pusvalandžio kelio mes išlipome Aleksandro aikštės (Alexanderplatz) stotyje. Pirmas vaizdas, iškilęs prieš akis, buvo televizijos bokštas, nes jis stoti prie pat stoties. Jis ir padėjo mums susiorientuoti. Išėję iš stoties, mes su mama suradome gražią aikštę, kurioje buvo Neptūno fontanas, Marijos bažnyčia ir matėsi Berlyno Rotušė. Iš pradžių matėme, kad čia Aleksandro aikštė, bet vėliau paaiškėjo, kad mes klydome. Kai šiame ramiame kampelyje prie gražaus fontano išgėrėme Starbucks kavos ir truputį pailsėjome bei pasigrožėjome pirmaisiais Berlyno vaizdais, ėjome toliau. Suradome Karlo Markso ir Frydricho Engelso statulą prie pat Karl-Liebknecht-Straße (Karlo Liebknechto gatvės). O vėliau, su žemėlapio pagalba, radome ir Aleksandro aikštę. Čia aš nudžiugau pamačiusi Saturn parduotuvę, kurioje, kaip žinojau, turi būti parduodami diskai. O aš sau prižadėjau paieškoti TOYZ :) Bet sekmadienį niekas nedirbo, todėl mes tiesiog apėjome visą aikštę, pakeliui pastebėjau Berlin Fashion Week 2010 plakatą Galeria Kaufhof (kažkas panašaus į mūsų Akropolį) lange. Aleksandro aikštės fontanas, jaunimo pagražintas užrašais ir piešiniais, man patiko, taip pat sužavėjo aikštėje pastatytas lyg ir didžiulis labirintas, ant kurio sienų buvo karo nuotraukų ir vokiškų pasakojimų apie karą. Iš tiesų, visoje Vokietijoje labai daug su karu susijusių dalykų, parodų, muziejų, ekspozicijų, kai kuriuose namuose net yra likę karo kulkų pėdsakų. Vokiečiai yra tikri patriotai, jie brangina, puoselėja prisiminimus, visą savo šalies istoriją.
Apžiūrėję Aleksandro aikštę, vėlgi su žemėlapio pagalba išsiaiškinome, kad Karl-Liebknecht-Straße jungiasi su Unter den Linden (vok. Liepų alėja), garsiausiu Vokietijos bulvaru, kuris ir buvo vienas pagrindinių mano kelionės tikslų. Už Unter den Linden yra Brandenburgo vartai, praktiškai pagrindinis Vokietijos simbolis, labai lankomas turistų. Pro Brandenburgo vartus pražygiavo Napoleono kariuomenė su pačiu Napoleonu priešaky, paskui jie ėjo ir Unter den Linden bulvaru. Taigi, mes iš Aleksandro aikštės, per Karl-Liebknecht-Straße ėjome link Unter den Linden. Pakeliui pamatėme daug gražių ir įžymių vietų, praėjome tiltu virš Šprė upės, matėme ja plaukiančius laivus su turistais (vienu jų vėliau plaukiau ir aš), taip pat matėme garsiąją Frydricho II statulą ir Berlyno katedrą, turbūt man patį gražiausią pastatą Berlyne. Praėjome ir pro Muziejų salą, kol pasiekėme Unter den Linden. Ėjau šiuo nuostabiu bulvaru ir jo gale, kaip ir tikėjausi, pamačiau ne tik Brandenburgo vartus, bet ir Madame Tussauds muziejų. Buvau jį mačiusi ir iš Cinema Bizarre video, taigi, nieko nelaukdama nusitempiau mamą tenai. Pabuvau ten, kur buvo Strify, Kiro ir Shin. Apžiūrėjau visas ir nusifotografavau prie beveik visų vaškinių garsių politikų, aktorių, muzikantų, kompozitorių, rašytojų, režisierių, sportininkų ir kitų garsių žmonių figūrų. Madame Tussauds muziejuje man labai patiko, beje, suvenyrų parduotuvėlę siaubti irgi buvo smagu :) Išėjus iš muziejaus tvoskė nepakeliamas karštis (jeigu nežinote, pasakysiu, kad visas dienas, kurias praleidau Berlyne, visada buvo maždaug 32-35 laipsniai karščio), todėl Brandenburgo vartus tik nufotografavau iš tolo, nutarusi grįžti čia rytoj ryte, kai nebus taip karšta. Suradusios 100-ąjį autobusą, o paskui U-Banh'ą (metro), nuvažiavome į savo viešbutį rytų Berlyne, Rosenthaler gatvėje šalia tokio pat pavadinimo aikštės. Labai lengvai susikalbėjome su registratūroje dirbusiu berlyniečiu, kuris mums davė kambario... kortelę. Moderniame "EasyHotel" raktų nėra, durys atsidaro su specialiomis kortelėmis. Įsikūrėme savo mažame, bet gana jaukiame kambaryje, pro kurio vienintelį langą matėsi Rosenthaler gatvė, baras ir parduotuvė "Copy Clara". Po trumpo poilsio viešbutyje mes su metro vėl grįžome į Aleksandro aikštę (laimė, ji buvo visai netoli nuo mūsų viešbučio ir tapo mums orientyru) ir iš ten su 200-uoju autobusu nuvykome į Potsdamo aikštę (Postdamerplatz). Turistams geriausia yra važinėti būtent 100 ir 200 autobusais, nes jie važiuoja pro garsiausias miesto vietas ir taip padeda turistams viską apžiūrėti ir lengvai nuvykti ten, kur jie nori. Potsdamo aikštėje iškart patraukėme į Sony Centrą, vieną moderniausių Berlyno statinių. Čia yra kino teatras su septyniolika kino salių, išsaugota senovės menininkų ir intelektualų kavinė, Berlyno Kino ir Televizijos muziejus. Būtent šiame muziejuje mes apžiūrėjome Marlene Dietrich parodą (deja, muziejus užsidaro šeštą valandą, kad laiko mums vakare atvažiavus ir užteko tik šiai parodai). Buvo labai įdomu pamatyti tokios garsios aktorės kostiumus, daiktus, kosmetiką, laiškus, lagaminus, kino juostų ištraukas, telegramas, nuotraukas, papuošalus, net kino kamerą, prieš kurią vaidino Marlene. Mūsų pirmoji diena Berlyne baigėsi Berlyno sienos likučių apžiūrėjimu netoli Potsdamo aikštės, ir mes grįžome į viešbutį. Po pirmosios dienos, skrydžio ir nuo visų įspūdžių buvau labai pavargusi. Džiaugiausi, kad jau tiek daug pamačiau ir kad manęs laukia dar dvi nuostabios dienos Berlyne. Naktį už lango dundėjo tramvajai...

Antrąją dieną pabudau labai anksti. Berlyne laikas valanda pasisuko atgal, taigi, mūsų laiku būtų buvę septynios, Berlyne buvo šešios ryto. Dėl karščio, jau tvyrančio ore, miegoti toliau buvo neįmanoma. Žiūrėjau pro langą kaip pirmadienio rytą žmonės eina į darbą, skuba į metro, perka kavą popieriniuose puodeliuose. Tai buvo taip...žavu. Tai atrodė kažkas paprasto, bet labai gražaus. Netrukus ir mes išėjome į miestą. Iškart nuvažiavome prie Brandenburgo vartų. Šį ryt čia buvo mažiau žmonių, aš padariau keletą gražių nuotraukų. Tuomet mūsų kelionė tęsėsi - aplankėme Reikstagą (Parlamentą) - tai buvo labai gražus pastatas, paskui su autobusu pasiekėme Kurfurstendamm'ą. Šiame trijų kilometrų ilgumo bulvare pamatėme Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčią, kurios vienas apgriautas per karą bokštas visų berlyniečiu sprendimu yra paliktas nerestauruotas, todėl traukia visų turistų akis, taip pat matėme Zoologijos sodo vartus, bet ten neužsukome. Ši diena man atnešė dar vieną dovaną - mangą "Black Bird", kurią nusipirkau vokiškame knygyne Aleksandro aikštės stotyje. Teks rimtai mokytis vokiečių kalbos, nes kol kas moku tik "Küsse und Grüße" frazę, o visa ši manga yra vokiška. Bet aš labai laiminga, kad ją nusipirkau.Taigi, judame toliau. Šią dieną mes buvome paskyrę apsipirkimui, todėl sugrįžome į Aleksą (Aleksandro aikštę) ir čia užsukome į Galeria Kaufhof. Ir, žinoma, Saturn parduotuvėje išieškojome visas lentynas. Jau, atvirai sakant, buvau be prarandanti viltį, nes nei Pop, nei Rock, nei netgi Vokiečių grupių lentynoje neradau Cinema Bizarre. Ir kai jau ruošėmės išeiti, praeidama pro vieną lentyną pagalvojau, kad čia dar, regis, neieškojome. Daviau mamai vieną pusę, pati stojau į kitą ir... mama iškart juos rado. Cinema Bizarre diskai čia buvo padėti patys pirmieji. Buvo vienas TOYZ, vienas Final Attraction diskas. Taigi, aš po minutės svarstymo su TOYZ disku jau kulniavau prie kasos. Šypsena švietė per visą veidą, manau, išgąsdinau kelis darbuotojus. Buvo nuostabiai gera. Šią, antrąją dieną Berlyne užbaigė mūsų kelionė pėsčiomis į mūsų rajoną. Nuo Alekso mūsų rajonas turėjo būti visai netoli, ir mes su mama nusprendėme pačios pėsčiomis, o ne su metro parsigauti į viešbutį. Planas buvo įvykdytas gana sunkiai, bet po trumpo klaidžiojimo mes radome kelią, geriau pažinome savo rajoną ir netgi suradome Anos Frank centrą. Tai yra kiemas, rodos, nekeistas dar nuo karo laikų, kai čia tikriausiai slėpėsi pačios Anos Frank šeima. Ana Frank buvo žydė, kuri su savo ir dar viena šeima kelis mėnesius slėpėsi palėpėje virš jos tėvo darbovietės, kad jų nerastų vokiečiai ir neišgabentų į koncentracijos stovyklas. Ji - labai garsi persona Vokietijoje. Aš esu mačiusi spektaklį apie jos gyvenimą, o vėliau skaičiau ir knygą "Anos Frank dienoraštis". Tai tikras paauglės merginos dienoraštis, rašytas slapstantis nuo žydus persekiojančių kareivių, kuris vėliau virto knyga. Jos šeima, po kelių mėnesių slėpimosi palėpėje, buvo sugauta ir nugabenta į koncentracijos stovyklas. Iš visų jų išgyveno tik Anos tėvas. Ana Frank mirė koncentracijos stovykloje, likus vos kelioms dienoms iki žmonių išvadavimo. Tai liūdna ir žiauri istorija. Pmatę Anos Frank centrą, mes grįžome į viešbutį.

Paskutinės dienos Berlyne rytą mes pradėjome taip pat, kaip ir pirmosios dienos - kava aikštėje netoli Neptūno fontano. Tada nuvažiavome į Unter den Linden ir iš jos išėjome į Friedrichstraße. Tai labai graži gatvė, aukšti namai remia dangų, parduotuvės, kavinės, daugybė žmonių. Šioje gatvėje mes ieškojome Checkpoint Charlie punkto, kur seniau, kirsdami Berlyno sieną, visi gaudavo specialius antspaudus. Punktą radome, nusifotografavome prie jo, deja, antspaudų čia jau niekas nebededa. Paskui pasivaikščiojome dar keliomis Berlyno gatvėmis, apžiūrėjome namus, tiesiog dar pasimėgavau Berlyno dvasia. Tuomet buvome suplanavusios ieškoti gražiųjų Charlottenburg'o rūmų. Tam iš pradžių reikėjo autobusu pasiekti Kudamm'ą (Kurfurstendamm'o trumpinys), o tada sėsti į kitą autobusą ir važiuoti iki pačių rūmų. Būtent šio autobuso vairuotojas, kai įlipau į autobusą su savo kapitono kepure, man pasakė, kad čia jis yra kapitonas ir nusijuokė. Su šiuo linksmu vairuotoju mes ir pasiekėme gražiuosius Charlottenburg'o rūmus. Jie buvo išties įspūdingi - tokie didingi, karališki, puošnūs. Tiesiog aiškiai sakė, kad juose gyveno Vokietijos karaliai ir karalienės. Kai, apžiūrėję rūmus vėl įsėdome į autobusą, aš prisiminiau tuos plaukiojančios Berlyno City Tour laivus. Netrukus mano idėja buvo įgyvendinta - jau sėdėjome viename laivų, ir po kelių minučių plaukėmė Šprė upe. Turas tęsėsi visą valandą, deja, gidas viską pasakojo vokiškai, todėl nieko nesupratau. Bet užtat pasigrožėjau vaizdais. Plaukėme pro visus garsius pastatus, pamačiau visą Berlyną. Buvo nuostabu. Po šio turo mes nutarėme ištyrinėti savo nakties ekspresą - nuvažiuoti į oro uostą ir ten viską geriau apžiūrėti, nes tai tėra mūsų antras skrydis, todėl būtų neblogai daugiau žinoti apie patį oro uostą. Taip ir padarėme. Aišku, atvykus viskas buvo neaišku ir painu, bet, nutarę, kad naktį viskas bus geriau, grįžome į Berlyno centrą. Čia paskutinias valandas Berlyne praleidome Aleksandro aikštėje prie fontano, mano mėgstamoje ramioje ir gražioje vietoje. Rytais čia būna tuščia, vakarais daugybė žmonių, o tą vakarą netgi skrido oro balionas. Buvo gražu ir liūdna, nes tai buvo mano paskutinės valandos Berlyne. Mes grįžome į viešbutį, ėmėme krautis daiktus, o aš atminimui dar nufilmavau keletą trumpų video iš viešbučio kambario. Tuomet turėjome trumpą miego laiką, apie pusę keturių ryto atsikėlėme, viską sutvarkėme, susidėjome paskutinius daiktus, atsisveikinome su viešbučiu ir išėjome į lauką. Čia buvo gera. Tamsu, vėsu, bet labai labai gražu. Šviesos, naktinis gyvenimas. Žmonės jau važinėjo dviračiais. Ėjome gatvėmis iki pat Aleksandro aikštės stoties. Perėjome mūsų rajoną, atsisveikinau su mylimomis vietomis dar kartą. Stotyje laukėme Oro uosto ekspreso, aš filmavau dar vieną trumpą video. Galų gale atvyko mūsų traukinys ir mes per pusvalandį pasiekėme Berlyno Schoenefeld oro uostą. Čia gana lengvai viską radome, iš tiesų viskas atrodė daug aiškiau, negu atvykus aną kartą. Po visų registracijų ir bagažo atidavimo bei dar vieno mano trumpo (jau paskutinio) video mes nuėjome į laukimo salę. Jau švietė saulė, vartai užsidarė po septynių dvidešimt. Paskutinės akimirkos Berlyne. Netrukus sulipome į lėktuvą. Be dešimt aštuonios aš pakilau iš Berlyno ir išskridau į Lietuvą.

Štai ir visa mano kelionė. Tikiuosi, nieko nepraleidau, tikiuosi, jeigu skaitysite, jums tai bus įdomu. Berlynas buvo nuostabus, aš labai pasiilgsiu gyvenimo ten, tų dienų, naktų, vaizdų, triukšmo, muzikos, šviesų, žmonių. Laimė, turiu kelis dalykus, kurie man tai visada primins. Laukite nuotraukų ir video.

Donata

show me your toyz

Žaislai, su kuriais žaidžiame užaugę, pasako, kas mes esame. Todėl parodyk man savo žaislus. O čia mano Berlyno atributai, mano žaislai. Toyz, and I'm back. Lėktuvas nusileido šį rytą.

Visų pirma, ačiū už linkėjimus praeito pranešimo komentaruose. Jūsų žodžiai išsipildė - kelionė buvo nepaprasta ir aš labai liūdėjau, kai reikėjo išvažiuoti. Berlyne buvo gera, Berlyne aš jaučiau daugiau... laisvės. To jausmo, kurio ieškau kituose ir kitur, nes dar nerandu savyje. Gal rasiu? Berlynas privertė mane daug ką apmąstyti, daug ką prisiminti, įkvėpė ir prikėlė. Aš radau ten vieną kortą. Tai ne tūsas. Tai dešimtakė. Radau ją prie Neptūno fontano. Ir pasiėmiau. Tai... priminė Strify žinutę apie kortas. Nežinau, kodėl aš tai prisiminiau ten. Tiesiog kažkas, atrodo, liepė paimti tą kortą. Širdies tūzai...? (gražūs žodžiai)

Mano fotoaparatas pilnas nuotraukų ir trumpų video, iš kurių galbūt susuksiu ką nors ir vėliau įkelsiu čia - labai norėčiau tai padaryti. Labai norėčiau viską tuoj pat papasakoti, surašyti, kad niekas niekas neišdiltų iš atminties. Aplankiau daug gražių ir garsių vietų ir parsivežiau tiek įspūdžių. Beje, pirmą kartą skridau lėktuvu. Man visai patiko, nors vis dar galiu vadinti save ir "autobusų vaiku". Dabar iš tiesų labai noriu pradėti rašyti naują istorijos skyrių, todėl visi įspūdžiai čia tūrėtų atsirasti rytoj kartu su nuotraukomis ir video. Mano mažas Berlyno reportažas. Ši kelionė man buvo labai svarbi ir aš esu labai dėkinga daugybei žmonių, kurių dėka aš pabuvojau Berlyne. Skambės keistai, bet noriu padėkoti bizarrams - be Strify kalbų apie Berlyną, apie visą tą glamour and trashy city, aš niekada nebūčiau sumaniusi, kad reikia važiuoti būtent į Berlyną. Milžiniškas ačiū mano tėčiui ir pusbroliui (jie tikriausiai niekada nepamatys šio įrašo), kad padėjo, o tiksliau ir suorganizavo praktiškai visą kelionę. Ir didžiulis ačiū mamai, kuri ištvėrė visas mano kalbas apie bizarrus, visus kaprizus ir apskritai viską, ir aplankė Berlyną su manimi. Rytoj pasistengsiu čia kuo plačiau aprašyti (ir parodyti) visą savo kelionę.

Show my yout toyz...

Donata

Iki greito pasimatymo

Sakau visiems jums Auf Wiedersehen, nes šiąnakt išskrendu į Berlyną. Beprotiškai laukiu... Nežinau, kas manęs ten laukia, bet aš pilna vilčių ir optimizmo, o mano vietų, kurias noriu aplankyti sąrašas gana ilgas ir keli eurai yra mano piniginėje. Esu tikra, kad parsivešiu visą kalną įspūdžių ir nuotraukų. Tiesa, gali būti, kad grįšiu gerokai ištirpusi, nes dabar Berlyne yra +37 laipsniai karščio, bet nieko pakeisti negaliu. Iki greito pasimatymo. Jeigu nebepavyks susisiekti su Sima, sakau, kad labai jos pasiilgsiu. Atvirai sakant, pasiilgsiu visko ir visų. Dar kartą Auf Wiedersehen. Manęs laukia Berlynas.

Su meile,

Donata

After the rain

Ši daina (Cinema Bizarre - After the rain) buvo įkvėpta filmo Edvardas Žirkliarankis, kurį režisavo Timas Burtonas. Kasdien vis labiau žaviuosi jo talentu ir darbais. Galbūt tokie idealai padeda pačiai siekti kažko daugiau, svajoti apie ką nors daugiau, įkvepia, skatina kurti. Man patinka surasti įkvėpimo šaltinius, tarkim, Cinema Bizarre muziką arba Timo Burtono filmus, Johnny Depp'o vaidybą, geras knygas. Sumaniau šį pranešimą sujungti su dviem mano mėgstamais kūrėjais - Timu Burtonu ir Cinema Bizarre, kadangi Strify susižavėjimas Burtonu prasiveržia beveik kiekvienoje Cinema Bizarre dainoje. Taigi, truputis apie mano mėgstamus Timo Burtono filmus.

"The Nightmare Before Christmas" ("Košmaras prieš Kalėdas")

Šis filmas buvo sukurtas 1993 metais, taigi, dar man negimus. Bet jis genialus! Manau, tai geriausias Burtono mėgstamos tamsos ir animacinių filmų žanro bruožų junginys. Mane šis filmas sužavėjo savo siužetu, veikėjais ir pačiu pastatimu - net nežinau, kaip jį apibūdinti. Filme "vaidino" rankų darbo herojai, ne kompiuteriu kurti ar piešti veikėjai. Ir jie visi buvo Timo Burtono fantazijos vaisius - visi išskirtiniai ir įdomūs. Žinoma, niekas negali ir negalės pralenkti Jack'o Skellington'o, to nuostabaus "moliūgų karaliaus", kuris karaliavo visame filme kaip pagrindinis personažas ir kuriam balsą dainose paskolino daugumos Burtono filmų kompozitorius Danny Elfmanas (jo "What's This?" daina, kurią filme dainuoja Jackas, buvo nuostabi). Galėčiau apie šį filmą šnekėti labai ilgai. Tai - vienas Burtono šedevrų. O Jack Skellington, mano nuomone, yra geriausias Timo Burtono sukurtas veikėjas. Taigi, neužsivedant per daug ir neprirašant trijų įrašų vien apie "Košmarą prieš Kalėdas", dar pasakysiu, kad man šis filmas visada primins "senas geras dienas" mokykloje, kai per neįdomias rusų pamokas su Silva piešėm Jacką Skellingtoną su moliūgu ir šnekėjom apie Burtono piešimo stilių. "Košmare prieš Kalėdas" telpa geriausi mano prisiminimai, puikūs veikėjai, siužetas, pastatymas ir Danny Elfmano kūriniai. Didžiulė pagarba ir padėka Timui Burtonui už šį filmą.

"Edward Scissorhands" ("Edvardas Žirkliarankis")

Šis filmas už mane senesnis 5 metais (pastatytas 1990-aisiais). Kai pirmą kartą jį žiūrėjau, pabaigoje verkiau ir negalėjau sustoti verkus dar gal dešimt minučių po filmo. Edvardas man atrodė nuostabus personažas, bet toks vienišas ir liūdnas. Man buvo jo labai gaila. Johnny Deppas šiame filme atsiskleidė iš pačios geriausios pusės ir tobulai atliko Edvardo vaidmenį. Mane gąsdino filme rodoma paprasto miestelio idilė - žydras dangus be jokio debesėlio, lygios vejos, spalvoti namai ir drabužiai, keistos kaimynės ir dar velniai žino kas man kėlė šiurpą. O Edvardo meilės istorija sujaudino iki širdies gelmių. Šis filmas man buvo labai graudus ir išspaudė ne vieną ašarą, todėl drąsiai sakau, kad tai dar vienas Timo Burtono žedevras. O Johnny Deppas ir Winona Ryder (nuostabi aktorė, dievinu jos vaidybą) padarė filmą dar geresnį, puikiai suvaidindami pagrindinius veikėjus.

"Planet of the Apes" ("Beždžonių planeta")

Šiame filme man labai patiko Helenos Bonham Carter personažas. Esu tikra, nebuvo lengva suvaidinti beždžionę, bet ši aktorė tikrai atliko puikų darbą. O siužetas čia buvo man netikėtas ir tikrai įdomus. Kai šis filmas prasidėjo, net nežinojau, ko tikėtis - pavadinimas atrodė keistas ir įdomus, kaip ir dera Burtonui. Ir filmas manęs visiškai nenuvylė. Istorija čia keista - beždžionės valdo planetą, žmonės yra jų vergai. Kol pripratau prie visų tų beždžionių veidų, prireikė laiko, bet Helenos vaidyba leidžia labai įsijausti į filmą, patikėti tuo, ką matai ekrane. Ir netrukus jau vos nenualpsti iš jaudulio, laukimo ir galvojimo, ar pavyks pagrindiniams veikėjams išsigelbėti, ar pavyks grįžti namo. Pabaiga buvo labai netikėta - prisipažinsiu, nesupratau jos. Bet filmas vien už drąsą, už visiškai naują, įdomų požiūrį vertas dešimties balų.

"Charlie and the Chocolate Factory" ("Čarlis ir Šokolado fabrikas")

Cha, galvoje taip ir skamba Vilio Vonkos daina. Ir Umpos Lumpos šoka šalia šokolado upės. Prisimenu, šis filmas buvo pirmasis, kurį atsisiunčiau per Zmulę ir su dideliu malonumu pasižiūrėjau vos jam atėjus į mano kompiuterį. Buvau skaičiusi knygą ir jau seniai žavėjausi Timu Burtonu, tad kai gavau šį filmą, laukiau kažko nepaprasto. Ir sulaukiau. Johnny kaip Vilis Vonka atrodė fantastiškai, vos buvo galima jį atpažinti, o jo intonacijos ir pačios pasakytos frazės skambėjo puikiai - genialiai derėjo prie filmo nuotaikos. O nuotaika buvo šiek tiek mistiška, pilna fantazijos ir tiesiog to jausmo, kad kažkas nepaprasto tuoj turi atsitikti. Aktoriai, ypač vaikai, padarė puikų darbą, filmas buvo kupinas ir humoro, ir rimtesnių situacijų. Sakyčiau, tai idealus filmas visai šeimai. Timas Burtonas visada geriausiai pasirodo dirbdamas prie įdomių, fantazijos kupinų projektų, tokių kaip "Čarlis ir Šokolado fabrikas".

"Corpse Bride" ("Mirusi nuotaka")

Šis filmas - viena nuostabiausių mano matytų meilės istorijų. Visada atsimenu Burtono žodžius, kad šiame filme Mirusiųjų pasaulis atrodė daug gyvesnis nei Gyvųjų, ir tai verčia susimąstyti apie savo gyvenimą. Man labai patiko tos tamsios filmo spalvos, išblyškę veikėjai - tai buvo taip artima ir pažįstama, taip tiko Burtonui, jo kūrybai. Negaliu nepasakyti, kad Mirusiosios nuotaikos suknelė buvo pribloškianti. Nežinojau, kuo man ji taip patiko, bet atrodė išties fantastiškai. Šiame, dar viename Burtono filme vaikams, vėl "vaidino" rankų darbo veikėjai. Būtent Timas Burtonas ir parodė man tokius animacinius filmus. Ir tai daug geriau nei kompiuteriu kurti herojai - rankų darbo veikėjai atrodo daug gyvesni, realesni, tai leidžia geriau įsijausti į filmą. Graži Viktoro ir Viktorijos meilės istorija man priminė Philipos Gregory knygas, kai tekama buvo ne iš meilės, o iš pareigos šeimai. Bet šiame filme viskas baigėsi laimingai. Dar vienas nuostabus Timo Burtono kūrinys.

"Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street" ("Svynis Todas: demoniškasis Flyto gatvės kirpėjas")

Paprastai nesu siaubo filmų gerbėja, bet, kiek prisimenu, tą dieną buvau visiškai be nuotaikos ir nusipirkau šį filmą. Žavėjausi Burtonu, bet nesižavėjau siaubo filmais. O šis, pasirodo, buvo ne tik siaubo filmas. Svynis Todas buvo labai rimta psichologinė drama su trupučiu kraujo ir nuostabiu Johnny Deppo dainavimu. Nes šis filmas yra miuziklas. Ir Deppas dainuoja kaip roko žvaigždė beveik kiekvienoje scenoje.
Mane čia sužavėjo viskas - dainos, vaidyba, tamsa, vietos, Jamie Campbell Bower, siužetas, kuris buvo labai stiprus psichologine prasme. Johnny Depp'as labai gerai įkūnijo Svynį, Helena puikiai suvaidino (ir dainavo) Ponią Lovet, pasirodė net Sacha Baron Cohen. Tamsus, stiprus siaubo filmas su plačia erdve pamatyti visas Svynio savybes, visus baisius įvykius, kurie jį padarė tokį. Sakoma, kad šis filmas, prasidėjęs nuo Stephen'o Sondheim'o miuziklo, yra pastatytas pagal realią istoriją.

Ir paskutinis, naujausias Timo Burtono darbas...

"Alice in Wonderland" ("Alisa Stebuklų šalyje")

Jau nuo vaikystės myliu animacinį filmą apie Alisą ir beveik mintinai žinau visus jos nuotykius Stebuklų šalyje, o kai sužinojau, kad filmą 2010 metais stato Timas Burtonas, beprotiškai apsidžiaugiau. Būtent šis fantazijos kupinas žmogus labai tiko kurti Alisą Stebuklų šalyje. Jis taip gerai padirbėjo prie vaizdų, kad kino salėje sėdėjau ir akių atplėšti negalėjau. Miškai, kalvos, pilys, keliai, mūšio laukai. Fantastika. Na, apie aktorius ir kalbėti daug ko nėra. Johnny, Helena - "etatiniai" Timo Burtono aktoriai, kaip ir seniau, atliko tikrai nuostabų darbą. Šis filmas daug žmonių supažindino su Mia Wasikowska, kuri suvaidino Alisą ir, manau, pavergė daugelio širdys. Ji labai tiko Alisos vaidmeniui, būtent tokią aš ir įsivaizdavau Alisą Burtono filme. Siužetą Timas Burtonas truputį pakeitė, paėmė kelis epizodus iš Veidrodžio karalystės, taip pat kelis personažus ir vietoves. Šis filmas - apie augimą, apie suvokimą, ką nori daryti gyvenime, apie pasirinkimą ir savo kelią. Taip pat jis apie nuostabią vietą, Stebuklų šalį, kur katinai kalba ir šypsosi, kur gyvena Pamišęs Skrybėlius (ach, Johnny... <3), kur kortos virsta kariais ir valdo Baltoji ir Raudonoji karalienės. Fantastiški vaizdai, nuostabūs kostiumai, puikūs aktoriai, geras siužetas.

Baigdama dėkoju Timui Burtonui už visus šiuos filmus, padariusius man didelę įtaką ir mano su malonumu žiūrėtus. Ir ačiū Jums, jeigu užteko kantrybės visą tai perskaityti. Jeigu susidomėjote Timu Burtonu, galite užsukti čia ir plačiau susipažinti su šio kūrėjo darbais -
http://www.timburton.com/


Iki greito, rytoj čia atlėks paskutinis mano pranešimas prieš išskrendant į Berlyną.

Su meile,

Donata

my dark star

Guten Morgen. Pagaliau vėl sėdau parašyti šį tą naujo į blogą. Kol groja Deeper and Deeper, rašau jums šį įrašą ir būtinai prižadu įkelti bent kelias nuotraukas, kurias šį kart sutvarkiau.
Šiuo metu gyvenu kankinančiu laukimu - liepos 11-ąją dieną išskrendu į Berlyną. Tos kelionės beprotiškai laukiu, nes svajoju greičiau pamatyti Berlyną, pasivaikščioti Unter den Linden alėja, apžiūrėti garsius statinius, tokius kaip Brandenburgo vartai, ir užsukti į Madame Tussaud vaškinių figūrų muziejų. Štai čia aš turėčiau vaikščioti -

http://www.youtube.com/user/cinemabizarre?blend=1&ob=4#p/f/13/WuZFfE3Go9E

http://www.youtube.com/user/cinemabizarre?blend=1&ob=4#p/f/12/dchMYtA907Q
(Strify and Kiro from Cinema Bizarre in Berlin Madame Tussaud)

Žadėjau papasakoti apie Šventąją, bet prabėgo jau nemažai laiko, tad, manau atsisakysiu šios minties, tik įkelsiu keletą nuotraukų. Iš tiesų, daugiau nieko įdomesnio ir nėra ką pasakoti :) Šiomis dienomis rašau istoriją, skaitau, klausausi muzikos, pabaigiau megzti savo šaliką ir pradėjau pirštines. Perskaičiau B. Stoker "Drakulą", kuri man tikrai patiko ir įsiminė ilgam. O šį rytą pabaigiau skaityti "Alisą Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje". Tai buvo seno leidimo knyga, ir tik ryte aptikau, kad joje trūksta kokių 20 puslapių. Taigi, Veidrodžio karalystę perskaičiau ne visą, bet užtat su Alisa jau kelintą kartą leidausi į Stebuklų šalį ir perėjau ją nuo pat Triušio olos ir Karalienės ir Karaliaus surengto teismo dėl pyragaičių. Nuostabi, kupina fantazijos knyga. Džiaugiuosi, kad Timas Burtonas pastatė pagal ją filmą. Vienas geriausių mano matytų kūrinių. Jis sujungė ir Stebuklų šalį, ir Veidrodžio karalystę, ir, žinoma pakvietė puikius aktorius ir padirbėjo prie vaizdų. Tikrai, esu dėkinga Timui Burtonui už tokią daugybę puikių filmų, kurie padarė man didelę įtaką. Jis yra vienas šių laikų kino genijų.

Manau, baigsiu šį pranešimą grojant Je Ne Regrette Rien (viena geriausių mano girdėtų dainų ir tobulas jo prancūziškas tarimas) ir įkelsiu tas žadėtąsias nuotraukas. Iki kito karto.

Kelionė taksi

Taksi važiavo lėtai. Pernelyg lėtai. Amelija žiūrėjo pro langą. Kai šiandien ryte ji pabudo, kaip visada pažvelgė pro langą šalia lovos ir pamatė saulėtą dangų. Tuomet nuliūdusį ji vėl veidu įsignaiubė į pagalvę. Jai reikėjo lietaus. Pasiilgo tų vėsių ir gaivinančių sielą ir protą lašų, tų akimirkų, kai permirksti lietuje ir tau visiškai nieko nereiškia, kad žmonės po skėčiais spokso į tave lyg ateivę iš kitos planetos. Kaip ji ilgėjosi apsiniaukusio dangaus, vėsumos, to kvapo, kuris užtvindo pasaulį po lietaus ir tų blyškių vaivorykščių danguje, nutilus paskutiniai lietaus simfonijai. Bet jau trečią savaitę iš eilės vien tik saulė ir nenormaliai žydras dangus. Sumauta ir varginanti idilė, kai net buvimas namie atrodo kančia, o išėjus į miestą pasijunti lyg sviestas ant skrebučio, kuris tuoj išsilydys nuo kaitros. Tokios dienos Amelija vargino, sekino, ji jautėsi lyg uždaryta narve, nors buvo laisva kaip paukštis.
- Ar galima būtų greičiau? – paklausė ji taksi vairuotojo. Vyras pažvelgė į ją per mašinos veidrodėlį.
- Jeigu būtų galima, aš ir važiuočiau greičiau, - atkirto jis, ir paslėpė akis po akiniais nuo saulės. Amelija nusisuko nuo jo ir vėl įsistebeilijo į gatvę. Koks nemalonus tipas. Ji nekantravo greičiau išlipti iš taksi.
Gatve ėjo būrys vaikų. Dar viena darželio ekskursija. Kaip gerai Amelija pažinojo tuos jausmus, kai dar esi vaikas, kai draugai atrodo nuoširdūs ir malonūs. Gera įsisvajojus nepastebėti realybės, bet dar geriau, kai realybė smogia tau tiesiai į veidą. Tada išsiverki ir viskas praeina. Gyveni toliau. Likti fantazijų pasaulyje labai pavojinga. Vaizduotė – nuostabus ginklas, bet reikia nepamiršti, kad nuostabių siekių stygas reikia derinti su pasaulio muzika. Gal tada tau ir pavyks išgirsti bent kelis gražiai skambančius akordus. O gal ir ne. Amelija žinojo, kaip viskas apgaulinga.
- Mama, aš noriu tos suknelės! – išgirdo šaukiant Amelija. Taksi sustojo užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Amelija pamatė parduotuvėje kitoje gatvės pusėje mamą, kuri atsargiai, bet tvirtai iš duktės rankų ištraukė prabangią, blizgančią suknelę.
Naktinių lempų blizgesys, - pagalvojo Amelija. Taip spindi naktys – žvaigždės, neoninės iškabos, gatvių apšvietimas, žibintai, mašinų šviesos, šviesoforai. Taip spindi ir traukia mus pačius pasinerti į tą spindesį. Tai verčia pasijusti laisvais kaip žvaigždės danguje ir svarbiais kaip tos iškabos virš parduotuvių durų. Juk tik jų dėka parduotuvės užsipildo žmonėmis, o parduodami daiktai išgaruoja iš lentynų. Amelija nežinojo, ką jai reiškia naktys. Ji jas pramiegodavo. O norėdavo nepramiegoti. Norėdavo pamatyti tą spindesį tikrą, gyvą, realų, ranka pasiekiamą. Bet kol kas tik įsivaizdavo jį. Naktys – gražus vaizduotės kurinys, nes iš tiesų dauguma žmonių, sakančių, kad naktys stebuklingos, nėra stebėję visos vienos nakties nuo sutemų iki aušros. O tie, kuriems tai pasisekė padaryti, nesako, kad naktys tokios nepaprastos. Visą naktų magiją jie pasilieka savo širdyse. Gal čia ir yra stebuklas? Užsigalvojusią Ameliją pažadino garsus padangų cypimas, kai taksi staigiai pajudėjo.
Dar viena gatvė, ir parkas. Nuo žalumos Amelija primerkė akis. Čia buvo tuščia. Ji stebėjosi, kad žmonės vaikšto gatvėmis, valgo pigų maistą užkandinėje ant kampo ir pamiršta šitą oazę dulkių ir blizgučių dykumoje. 
- Ar galit sustoti? – staigiai paklausė ji taksi vairuotojo, kol jis dar nepravažiavo pro parką.
- Maniau, jums reikia...
- Tiesiog sustokit čia. Štai, grąžos nereikia, - Amelija padavė jam pinigus ir išlipo iš taksi. Ir nusijuokė. Tas „grąžos nereikia“ nuskambėjo lyg iš kokio kino filmo. Ar ji gali būti tokia skeptiška ir kartu tokia tipiška mergina?
Taksi nuvažiavo, geltona mašinos spalva derėjo su žaliu parko fonu, kol ji dingo už kampo ir aplink Ameliją liko tik žaluma. Saulės spindulių čia buvo mažiau, ir tai Amelijai patiko. Ji nuėjo taku iki pat kalno papėdės – čia baigėsi parkas ir nuo šios suoliukais ir žibintais apstatytos vietos galėjai matyti visą miestą. Status šlaitas Amelijos nebaugino – ją saugojo aplink augantys medžiai, kurie patys lipo šlaitu žemyn ir, rodės, bet kurią akirmirką galėjo ten nuriedėti.
Amelija atsisėdo ant suoliuko. Ji surado tokią vietą, kur tarp medžių būtų properšą, ir nuo čia ji matė visą žemutinę miesto dalį. Tolumoje tekėjo plati ir srauni upė, tilto nesimatė per mašinų spūstį, todėl atrodė, kad mašinos tiesiog kybo virš vandens ir bet kada gali nukristi. Spalvotais namų stogais nusirito šešėlis, saulė pradingo tarp debesų. Amelija tik dabar pastebėjo, kad dangus iš žydro virto tokiu neidiliškai pilku. Šyptelėjusi ji vėl žvilgsniu aprėpė miestą.
Ji matė senus vyrus ant dviračių ir tokius pat senukus su laikraščiais, sėdinčius ant prieangio laiptų, solidžius kostiumuotus darbuotojus, jaunimą, bandanti išsiskirti iš minios, mažus vaikus rožiniais ir žydrais drabužėliais, besijuokiančias ir tylinčias šeimas. Viskas atrodė pažįstama ir labai labai tolima. Idilė ir praraja. Karštis ir šaltis. Lietus ir saulė. Visa tai niekada negalėtų pasiekti simbiozės, - pamanė Amelija.
Ir tada pradėjo lyti. Iš pradžių nukrito vos keli lašai. Bet netrukus lietus įsibėgėjo, ir lyg muzika, prasidedanti lėtai ir tyliai, jis suskambo visu garsumu. Amelija nusijuokė ir pažvelgė į miestą. Žmonės išsitraukė skėčius, kai kurie paspartino žingsnį. Buvo vos keli, kurie nusišypsojo ir nepuolė į paniką. Amelija niekada neieškojo įrodymų, kad ji ne vienintelė tokia. Bet buvo gera matyti, kad pasaulyje kiekvienas žmogus gali rasti sau artimą sielą.