Taksi važiavo lėtai. Pernelyg lėtai. Amelija žiūrėjo pro langą. Kai šiandien ryte ji pabudo, kaip visada pažvelgė pro langą šalia lovos ir pamatė saulėtą dangų. Tuomet nuliūdusį ji vėl veidu įsignaiubė į pagalvę. Jai reikėjo lietaus. Pasiilgo tų vėsių ir gaivinančių sielą ir protą lašų, tų akimirkų, kai permirksti lietuje ir tau visiškai nieko nereiškia, kad žmonės po skėčiais spokso į tave lyg ateivę iš kitos planetos. Kaip ji ilgėjosi apsiniaukusio dangaus, vėsumos, to kvapo, kuris užtvindo pasaulį po lietaus ir tų blyškių vaivorykščių danguje, nutilus paskutiniai lietaus simfonijai. Bet jau trečią savaitę iš eilės vien tik saulė ir nenormaliai žydras dangus. Sumauta ir varginanti idilė, kai net buvimas namie atrodo kančia, o išėjus į miestą pasijunti lyg sviestas ant skrebučio, kuris tuoj išsilydys nuo kaitros. Tokios dienos Amelija vargino, sekino, ji jautėsi lyg uždaryta narve, nors buvo laisva kaip paukštis.
- Ar galima būtų greičiau? – paklausė ji taksi vairuotojo. Vyras pažvelgė į ją per mašinos veidrodėlį.
- Jeigu būtų galima, aš ir važiuočiau greičiau, - atkirto jis, ir paslėpė akis po akiniais nuo saulės. Amelija nusisuko nuo jo ir vėl įsistebeilijo į gatvę. Koks nemalonus tipas. Ji nekantravo greičiau išlipti iš taksi.
Gatve ėjo būrys vaikų. Dar viena darželio ekskursija. Kaip gerai Amelija pažinojo tuos jausmus, kai dar esi vaikas, kai draugai atrodo nuoširdūs ir malonūs. Gera įsisvajojus nepastebėti realybės, bet dar geriau, kai realybė smogia tau tiesiai į veidą. Tada išsiverki ir viskas praeina. Gyveni toliau. Likti fantazijų pasaulyje labai pavojinga. Vaizduotė – nuostabus ginklas, bet reikia nepamiršti, kad nuostabių siekių stygas reikia derinti su pasaulio muzika. Gal tada tau ir pavyks išgirsti bent kelis gražiai skambančius akordus. O gal ir ne. Amelija žinojo, kaip viskas apgaulinga.
- Mama, aš noriu tos suknelės! – išgirdo šaukiant Amelija. Taksi sustojo užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Amelija pamatė parduotuvėje kitoje gatvės pusėje mamą, kuri atsargiai, bet tvirtai iš duktės rankų ištraukė prabangią, blizgančią suknelę.
Naktinių lempų blizgesys, - pagalvojo Amelija. Taip spindi naktys – žvaigždės, neoninės iškabos, gatvių apšvietimas, žibintai, mašinų šviesos, šviesoforai. Taip spindi ir traukia mus pačius pasinerti į tą spindesį. Tai verčia pasijusti laisvais kaip žvaigždės danguje ir svarbiais kaip tos iškabos virš parduotuvių durų. Juk tik jų dėka parduotuvės užsipildo žmonėmis, o parduodami daiktai išgaruoja iš lentynų. Amelija nežinojo, ką jai reiškia naktys. Ji jas pramiegodavo. O norėdavo nepramiegoti. Norėdavo pamatyti tą spindesį tikrą, gyvą, realų, ranka pasiekiamą. Bet kol kas tik įsivaizdavo jį. Naktys – gražus vaizduotės kurinys, nes iš tiesų dauguma žmonių, sakančių, kad naktys stebuklingos, nėra stebėję visos vienos nakties nuo sutemų iki aušros. O tie, kuriems tai pasisekė padaryti, nesako, kad naktys tokios nepaprastos. Visą naktų magiją jie pasilieka savo širdyse. Gal čia ir yra stebuklas? Užsigalvojusią Ameliją pažadino garsus padangų cypimas, kai taksi staigiai pajudėjo.
Dar viena gatvė, ir parkas. Nuo žalumos Amelija primerkė akis. Čia buvo tuščia. Ji stebėjosi, kad žmonės vaikšto gatvėmis, valgo pigų maistą užkandinėje ant kampo ir pamiršta šitą oazę dulkių ir blizgučių dykumoje.
- Ar galit sustoti? – staigiai paklausė ji taksi vairuotojo, kol jis dar nepravažiavo pro parką.
- Maniau, jums reikia...
- Tiesiog sustokit čia. Štai, grąžos nereikia, - Amelija padavė jam pinigus ir išlipo iš taksi. Ir nusijuokė. Tas „grąžos nereikia“ nuskambėjo lyg iš kokio kino filmo. Ar ji gali būti tokia skeptiška ir kartu tokia tipiška mergina?
Taksi nuvažiavo, geltona mašinos spalva derėjo su žaliu parko fonu, kol ji dingo už kampo ir aplink Ameliją liko tik žaluma. Saulės spindulių čia buvo mažiau, ir tai Amelijai patiko. Ji nuėjo taku iki pat kalno papėdės – čia baigėsi parkas ir nuo šios suoliukais ir žibintais apstatytos vietos galėjai matyti visą miestą. Status šlaitas Amelijos nebaugino – ją saugojo aplink augantys medžiai, kurie patys lipo šlaitu žemyn ir, rodės, bet kurią akirmirką galėjo ten nuriedėti.
Amelija atsisėdo ant suoliuko. Ji surado tokią vietą, kur tarp medžių būtų properšą, ir nuo čia ji matė visą žemutinę miesto dalį. Tolumoje tekėjo plati ir srauni upė, tilto nesimatė per mašinų spūstį, todėl atrodė, kad mašinos tiesiog kybo virš vandens ir bet kada gali nukristi. Spalvotais namų stogais nusirito šešėlis, saulė pradingo tarp debesų. Amelija tik dabar pastebėjo, kad dangus iš žydro virto tokiu neidiliškai pilku. Šyptelėjusi ji vėl žvilgsniu aprėpė miestą.
Ji matė senus vyrus ant dviračių ir tokius pat senukus su laikraščiais, sėdinčius ant prieangio laiptų, solidžius kostiumuotus darbuotojus, jaunimą, bandanti išsiskirti iš minios, mažus vaikus rožiniais ir žydrais drabužėliais, besijuokiančias ir tylinčias šeimas. Viskas atrodė pažįstama ir labai labai tolima. Idilė ir praraja. Karštis ir šaltis. Lietus ir saulė. Visa tai niekada negalėtų pasiekti simbiozės, - pamanė Amelija.
Ir tada pradėjo lyti. Iš pradžių nukrito vos keli lašai. Bet netrukus lietus įsibėgėjo, ir lyg muzika, prasidedanti lėtai ir tyliai, jis suskambo visu garsumu. Amelija nusijuokė ir pažvelgė į miestą. Žmonės išsitraukė skėčius, kai kurie paspartino žingsnį. Buvo vos keli, kurie nusišypsojo ir nepuolė į paniką. Amelija niekada neieškojo įrodymų, kad ji ne vienintelė tokia. Bet buvo gera matyti, kad pasaulyje kiekvienas žmogus gali rasti sau artimą sielą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą