Šį vakarą Strify balsas skambėjo tuščiose Krekšlių gatvėse, mano virbalai patys mezgė beveik užbaigtą šaliką, o arbata su cinamonu buvo skanesnė nei kada nors anksčiau. Frazė "Gerti imbierinę arbatą ir filosofuoti Berlyne" man virto puikiu vakaru balkone geriant arbatą, klausant muzikos, mezgant ir, aišku, filosofuojant. Nesvarbu, kad pro šalį važinėjo įkyrūs klasiokai ant savo motorolerių, nesvarbu, kad buvo vėsu. Mane šildė arbata, jo balsas, jų muzika ir tekstai, mano mintyse gimė naujos idėjos istorijai, mane palaikė ir džiugino nuostabūs skaitytojų komentarai. Gera pabūti čia ir dabar. Ir ačiū tam geltonąjam, taip primenančiam Niujorką, taksi. Geriausios mintys ateina tada, kai to visai nesitiki. O didžiausios dovanos slepiasi mažiausiose pakuotėse.
2 komentarai:
o, donata, vien perskaičius tokį įkvepiantį blogo įrašą pasidaro geriau. man patinka, kai tu kalbi apie cinema bizarre, kai rašai apie juos istoriją, kiek idėjų ir darbo sudedi, kaip žavingai leidi savo dienas.
Laura, man pačiai labai gera apie juos rašyti, kalbėti, kurti - be viso to ir dienos prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Ačiū už didelį palaikymą rašant istoriją.
Rašyti komentarą