iš senų laikų, kurie niekur nedingo

Skaičiau senus blogo įrašus... Po velnių, pasikeičiau. Bet nesigailiu nė vieno parašyto žodžio. Po įrašais radau daug komentarų - šypsojausi. Už kiek gerų žodžių esu dėkinga, kaip jie praskaidrindavo mano dienas.

Kai skaitai senus įrašus, nejučiomis pagalvoti, kaip bėga laikas. Ir pamatai, kaip tu pasikeitei. Manau, mano pagrindiniai principai išliko - visada tikėjau svajonėmis, visada tikėjau, kad svarbiausia yra noras ir tikėjimas savimi, motyvacija, pasiryžimas, visada stengiausi kuo labiau vertinti draugystę - daug kartų pasimokiau, kokie brangūs yra tikri draugai ir kaip skaudu tokius draugus prarasti. Pasikeitė kiti, mažiau svarbūs dalykai. Kažkuo ėmiau daugiau domėtis, kažkas iš mano mėgstamų dalylų sąrašo dingo. Erreway išsilaikė ir, žinau, visada išsilaikys. Tai - labai svarbi mano gyvenimo dalis. Daug kas tikriausiai mano, kad kvaila taip kalbėti. O man vis vien - jie pakeitė mane, pakeitė daug ką, ir aš visada branginsiu juos; branginsiu žydras Benjos akis, gražią Lu šypseną, mielą ir linksmą Felipes būdą, nuoširdžią ir kūrybingąją Camilą. Jie visi man labai svarbūs.

Skaičiau seną įrašą, kuriame rašiau, kad "Gal mano širdis tik iš rašalo, gal aš neseku mados, gal skaitau, gal kuriu, gal turiu mažai draugų, gal esu drovi, gal neflirtuoju su vaikinais, gal nesidažau kaip aborigenas prieš karą, bet nejau likusi pasaulio dalis tik ir daro tai, ko nedarau aš?" Na, kai kuriuos dalykus dabar jau galiu išbraukti iš šio sąrašo. Manau, augdami atsikratome tų užsispyrimų, stereotipų, kai visos besidažančios merginos buvo blogis, o mada atrodė kaip koks bjaurus, niekingas žodis, kurį gali vartoti kitos, tik ne tu, nes tai atrodė per daug paprasta, materialu. Imame mąstyti plačiau. Svarbu žinoti, kas esi iš tikrųjų. Tada nei dažai, nei drabužiai negali tavęs pakeisti. Jie tampa priemone išreikšti save.

Svarsčiau ir apie drauges, apie visus žmones, kurie atėjo į mano gyvenimą. Vieni iš jų man tebėra ir, manau, visada bus vieni brangiausių žmonių pasaulyje, kiti po truputį nutolo. Kartais pasidaro liūdna, ašaros akyse pasirodo, bet žinai, kad tiek, kurie išliko, yra tikri draugai. Nors ir etiketės jau nebeturi tiek reikšmės. Žinau, kad kartais jos viską sugadina. Nes besistengdama išsaugoti etiketę pamiršti, kaip viskas yra iš tiesų, koks pasaulis yra po etiketėmis ir uždangomis.

Bet tikrieji idealai visada išlieka.

"Call it strange - this is the way we are..."