Tikrovės serialas

Viskas, kas nuostabu, gali būti tikra. [Maiklas Faradėjus]

O viskas, kas tikra, ne visada nuostabu - norisi pridurti. Tikrovė kartais mus užgriūva sunkia našta, bet tai ne taip jau ir blogai. Kaip dainuoja Erreway, kartais didelis smūgis yra gerai. Juk jeigu po tokio smūgio sugebi atsitiesti, esi šimtą kartų stipresnis, nei iki tol. Augi, stiprėji, keitiesi - gyveni.
Šiandien pasiėmiau vieną man patikusių sąsiuvinių ir ėmiau į jį rašyti visas gražias mintis. Iš knygų, filmų, draugų ar žymių žmonių pasakytas. Dar nesurankiojau visų, bet ėmiausi šio darbo. Žinau, kad jeigu prarasiu visus tų minčių šaltinius, jos liks, ir tai puiku.
Netrukus prasidės dar vieni mokslo metai. Paskutiniai šioje mokykloje. Kaip keista - prabėgo jau tiek laiko, visko tiek daug nutiko, o dabar tik dar vieni metai, dar vienas nuotykis, dar viena nauja pradžia. Draugystės, pykčiai, išdavystės, melas, susitaikymas, apgavystės... Aš, tu, mes, jos, draugės, pažįstamos. Ir visi kiti. Pasaulis toks pilnas, toks didelis, o mūsų gyvenimai, mūsų likimai susipynę ir vėl išsiskyrę, gal jie vėl susitiks. Kas bus toliau? Skamba lyg klausimas, kurį sau užduoda milijonai žmonių, pasižiūrėję kokio nors serialo seriją. Kas gi bus toliau? O kas gi bus toliau mūsų seriale? Ar ateis laiminga pabaiga?
Esam skirtingos - ar tikrai žinom, ko norim? Ar esam pasimetę? Tiek daug visko nutiko, ir mūsų laukia dar vienas nuotykis, dar vieni metai kartu. Kas bus toliau?

Pavargau

Pavargau nuo Arnuko, mano pusseserės vaiko, kuris užima mano paskutinių laisvės dienų didžiąją laiko dalį. Bet nors kūnas pavargo, jaučiu, kad dvasia ne. Ypač visą nuovargį numušė šiandien gautas laiškas nuo Simos. Nežinau, ar įsivaizduoji, kiek daug man reiškia tas daiktas, kurį šiandien ištraukiau iš voko. Jis ne tik gražus, jis... Kaskart į jį pažvelgus atsimenu viską, ir žinok, kad jeigu sugebėjom savo istorijose vėl suvesti Erreway, vėl supinti keturis kelius, tai ir mudviejų keliai dar tikrai susipins. Pamatysi. Ačiū, ir labai myliu ;* Beje, šis avataras man irgi primena mus - labai skirtingos, bet kartu ir labai panašios. Ir tikros draugės.
O dabar pereikim prie kitos temos, kuri kraupiai vadinas rugsėjo pirmąją. Manau, šie metai bus įdomūs, jų pradžia tikrai bus keista vien dėl bendravimo, dėl draugystės baigties, o kas bus toliau, visai neaišku. Kaip sakė Sima (visada tai atsimenu), kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Taigi, tikiuosi įdomių metų.
Forume vėl prasidėjo VG, ir aš gavau Solsitos rolę. Valio ;D* Iš tiesų niekada nevaidinau blogietės ir dar tokios pamaivos, tad bus įdomu. Pasistengsiu įsijausti į Solę, tiesa, ją perprasti gana nesunku ;D
Kaip jau rašiau, jaučiu, kad mano kūnas pavargo, bet dvasia aš nesijaučiu pavargusi. Jaučiu...norą judėti pirmyn ir daug ko siekti. Kol kas šį bei tą rašau, ir turiu dar daugybę idėjų. Jos gimsta iš nieko, ir kaip keista, kad vienu metu jų visai neturėjau. O dabar aš jas susapnuoju, pamatau gatvėje, mieste, sėdėdama namuose netikėtai vaizduotėje išvystu puikius veikėjus, siužetus. Gerą jausti įkvėpimą, jautiesi pilna kažkokios šviesos, kuri spindi tavo viduje ir verčia judėti į priekį. Ir planuoju naujausias dalis nusiųsti Silvai, kurios paskutiniai komentarai pastūmėjo mane rašyti toliau. Tai ne istorija, tai tiesiog situacijos, paprastos ir labai kasdieniškos. Visada svajojau apie kažką stipraus, didelio, ypatingo, bet supratau, kad viskas ateina iš eilės. Darbas, kuris tau malonus, niekada nebus sunkus ir visada suteiks džiaugsmo.
Mane įkvėpia dabar žiūrimas serialas Lūpdažių džiunglės, kurį seniau žiūrėjau per TV3, bet dabar žiūriu internete. Puiki knyga, puikus ir serialas. Ypač susižavėjau Viktorija Ford - drabužių dizainere, kurią vaidina Lindsay Price. Manau, ji idealiai perteikė Viktorijos iš knygos puslapių charakterį seriale.
Gerai, daug išpasakojau, manau, kad laikas tiesiog pailsėti ir pažiūrėti kokį gerą filmą :}
Iki :*

Su meile,

Donata

Dabar viskas gerai

Taip, dabar jau viskas gerai. Sima atsirado, o tai svarbiausia, ir mano priešinfarktinė būsena pasitraukė. Jinai mane tikrai buvo gerokai išgąsdinus su tuo dingimu, bet dabar viskas gerai.
Beje, šis pranešimas jau 101. Net neįsivaizdavau, kad jau esu tiek daug parašius.
Artėja rugsėjo pirma, kurios tikrai manau mažai kas laukia. Vis dėl to, bus įdomu. Bent jau turėtų būti.
Dar vienas trumpas įrašas, bet galbūt vakare pavyks parašyti ką nors daugiau. Iki :}*

Draugystė - tai...?

Tai tikrai ne tyla. Nieko nesuprantu, ir man daros baisu.

Rūkas

Taigi taigi... Šį ryt pabudau ir atrodė, kad laikas sustojo, kad pasaulis užmigo. Prabudau septintą, vėl užmigau, aštuntą pramerkiau akis ir ilgiau miegoti nebenorėjau. Tokiu laiku mama jau būna darbe, močiute taip pat būna atsikėlus, jau ima bildėti Arnukas, pro langą spigina saulė. Šiandien tvyrojo tirštas rūkas, namie buvo visiškai tylu, visi miegojo. Jaučiausi, lyg laikas būtų sustojęs. Nenorėjau keltis, po vakar neturėjau nuotaikos, jaučiaus it po uragano. Vakar kalbėjausi su tėvais, daug kalbėjau, daug pasakiau, tiksliau, pasakiau viską, ką jaučiu, ir ryte pabudau it Viktorija iš Lūpdažių džiunglių - potrauminiame šoke, kai net kojinių užsimauti negali. Bet išlipau iš lovos ir nuslinkau į virtuvę kavos. Naujas, minkštas kilimas koridoriuje pakėlė nuotaiką, buvo taip gera eiti nebe šaltomis grindimis, o šiltu, minkštu kilimu. Net keista, kaip kartais veikia tokios smulkmenos.
Taigi, po puodelio kavos šiek tiek atsigavau, pasijutau geriau, ir skaičiau Lūpdažių džiungles. Kažkodėl man ta knyga labai patinka. Ji nukelia į mano mylimą Niujorką, bet ji apie karjeristes, suaugusias moteris, rodos, man tai neturėtų būti įdomu. Bet yra. Tiesiog... puiki knyga, geras siužetas, labai įdomu, ir labai gerai parašyta.
Daugiau nieko naujo, tik ilgos dienos su Arnuku ir nervai - kur Sima? Kodėl ji neatrašo? Aš jos labai labai pasiilgau...

Kreipiuosi į Simoną, iš kurios jau ilgai negirdėti jokių žinių. Labai labai prašau atrašyti, nes tu mane tikrai imi gąsdinti. Pasiilgau tavęs.

Erreway

Klausausi jų nuostabių dainų ir diena prasideda tiesiog puikiai. Dievinu šią grupę.

Gražiausios mintys gražiausiame fone - man ir tau

Miestas

Šiandien ryte buvau mieste su Silva. Seniai taip paprastai su drauge nesėdėjau kavinėj, negėriau kavos, nevaikščiojau po knygynus ir nesirausiau krūvose knygų, ieškodama gerų leidinių, neėjau namo, aplankant visas parduotuves. Man buvo labai smagu. Negaliu sakyti, kad jaučiuos puikiai, yra dalykų, kurie šiuo metu liūdina, bet man buvo labai gera taip tiesiog pabūti su drauge, pasivaikščioti mieste. Galbūt čia laisvės jausmas, kai Arnukas išvažiavo.
Artėja ruduo, lyja, krenta medžių labai. Man tai taip patinka. Dievinu rudenį. Kiti burba, kad vasarą lyja, o man tai pati puikiausia vasara iš visų.
Antradienį buvau Vilniuje. Dažniausiai į didmiesčius su mama važiuojam apsipirkti, bet šį kart išvažiavom su kitu tikslu - pajusti Vilniaus dvasią. Džiaugiuos, kad mano mama mąsto taip pat, kaip ir aš. Kartą viename įraše skundžiaus, kad ji manęs nesupranta, bet šiuo klausimu mūsų nuomonė ta pati. Taigi, visą dieną vaikščiojome po senamiestį, ėjome Gedinimo prospektu, vėliau užsukom išgerti kavos į Europą, kurioje nebuvau šimtą metų. Vėliau vėl į stotį tuo pačiu keliu. Nuostabu. Vilnius toks laisvas, nevaržomas miestas, ir žmones čia visai kitokie. Tai lyg mano svajonių Niujorkas, tik daug arčiau manęs. Reikės dažniau pakeisti Kauno Akropolį ir kiną į Vilniaus senamiesčio gatves.

Ačiū

Ačiū. Tiesiog ačiū, kad esi, nes mes laikomes drauge.

Pasikeitimai

Ir pats pirmasis, jums prieš akis - blogas. Uždėjau vieną šabloną, kitą, ir galų gale grįžau prie paprasto, bet mano akims labai mielo vaizdo :}
Antrasis pasikeitimas, kurį dabar matau aš - tai mano nauja šukuosena. Fotoapartas išsikrovęs, tad nuotraukos dar nebus, bet galiu pasakyti, kad jaučiuos keistai vėl turėdama kirčiukus. Juos turėjau pradinėse klasėse, bet dėl šokių nusikirpau. O dabar aš vėl su jais. Ir atrodau sau labai graži.
Dar vienas naujas dalykas, šį kart liūdnas, tai draugystės pabaiga. Prižadėjau sau ir, tikiuos, Silva taip pat prižadėjo, kad jeigu Žyga šiandien neatrašys, tai tikrai atsikabinsim ir viską baigsim. Skaičiau pas Eglę twitteryje ir kad mes dramų karalienės, ir kad kvailos, ir kad joms mūsų nereikia, bet iš Žygos nei žodžio negirdėjau. O kadangi atsakymo iš jos nesulaukiu, turbūt geriausia nebelįsti ir atsikabinti. Taigi, pabaiga, ir tiek. Netikiu, kad tokia ilga draugystė visą laiką buvo melas, bet jeigu dabar ji gali mus pamiršti, peršasi tokia išvada. Iš tiesų gaila. Bet visada ateina pabaiga, ir kiekviena pabaiga, kaip sakė Sima, yra kažko naujo pradžia.
Kas dar pasikeitė? Manau, aš pati. Šita draugystės istorija ir visi per vasarą nutikę dalykai (kelionės, meet'ai ir pan.) mane daug ko išmokė, sakyčiau, privertė, gal kartais ir skaudžiais metodais, susimąstyti. Tai gerai, tai vertinga, tai mane pavertė manimi, tai labiau suformavo mano nuomonę apie viską. Atrodo, augu, augu mintimis, jausmais, protu.

"Net jeigu man vėl skaudės, aš daugiau neatsisuksiu,
Neatsisuksiu, nes šiandien atidariau duris..."
Erreway, Solo Se.

O dabar einu žiūrėti Alma Pirata. Iki ;}*

Nuostabios akimirkos, daug prisiminimų

Pažiūrėkit, kiek daug nuostabių akimirkų!










Gaila, kad nebeturiu nuotraukų iš meet'o su Vaiva, kuris irgi buvo laaaabai smagus.
Šios nuostabios akimirkos - tai meet'ai. Pirmose nuotraukose meet'as su Gintare, gana seniai įvykęs, bet tai buvo pats pirmasis mano meet'as, ir buvo labai įdomu. Be to, Gintarė yra tikrai mielas žmogus, su ja daug šnekėjom, ir tikiu dar ilgai bendrausim ir bus dar daugiau meet'ų :}*
Toliau - meet'as su Svajotojomis, neseniai įvykęs Kaune. Džiaugiuos, kad per šį meet'ą mes ir forumui padėjom, iškabinom plakatus Laisvės alėjoje, ir labai linksmai praleidom laiką, pašnekėjom, pasivaikščiojom. Dalia, Raima ir Laura, dėkui jums už šį meet'ą ;}* Tikiuos, bsu ir daugiau Svajotojų meet'ų.
Ir pagaliau... Meet'as su Sima. Kai sužinojau, kad susitiksim, buvau begalo laiminga. Žinau, meet'as buvo trumpas, bet buvo nuostabu pabendrauti ne virtualioje erdvėje, buvo...fantastiška. Ir buvo labai smagu susitikti su kitomis - antrą kartą su Vaiva, taip pat pamatyti Viką, Indrę, Kariną. Nuostabus meet'as ;}*

Tiesa, rytoj trauksiu į kirpyklą ir vėl susigražinsiu savo kirčiukus, kuriuos turėjau pradinėse klasėse. Nepažinsit ;D*

Su meile,

Donata

Tai nieko blogo

Visi išvyko, o aš sėdžiu namie, ir man labai gerai. Šiandien mano seneliui būtų suėję 80 metų, tad mama ir močiutė išvažiavo į kapines padėti gėlių ir taip paminėti jo gimtadienio. O aš likau namie, nes žinau, kad seneliui daug svarbiau, kad tai prisimenu, o ne kad važiuoju į kapines, kur nemėgstu būti. Jis mane suprastų, kaip ir visada seniau.
Nieko blogo, kad kai kurie dalykai keičias, kartais tik sunku su tuo susitaikyti. Vieni gimsta, kiti miršta, vieni lieka draugais, kiti netraukia ryšius, vieni pasikeičia taip, kad nė nebe atpažįsti, kiti išlieka kokie buvę. Tai nieko blogo. Tik truputi sunku su tuo susigyventi. Bet ir tai įmanoma.
Gerai, visi išvyko, o manęs laukia nemažai darbų namie. Skubu.

Su meile,

Donata

No digas nada mas

"Quiero ser tan libre como el viento..." [Lourdes - No digas nada mas]
"Noriu jaustis tokia laisva, kaip vėjas..."

Bet jis turėtų būti gana vienišas. Laisvas, nes jo niekas nelaiko, jokie draugai, šeima, jokie jausmai jam netrukdo būti laisvam ir laisvai viską palikti. Visi norim jaustis laisvi, bet dažniausiai tai sunku, nes mus laiko mūsų jausmai. Norėčiau jaustis laisva, bet negaliu, ir iš tiesų taip tik geriau. Neįvertinam šalia esančios laimės - draugų, šeimos.

Šis įrašas vėl glaudžiai siejasi su prieš tai buvusiu - rodos, kiaulystės dėsnis, kad kai jauti viduje kažkokį ilgesį, automatiškai įsijungi jausmingas, liūdnokas dainas, ir tas liūdesys pasiekia tave. Ir dabar pasiklausnat No digas nada mas ir Un angel va, aš jaučiu ilgesį. Oi, kiek pati visko pridirbau, kiek pykau, kiek visko buvo... Ir nepaisant viso to aš vis tiek jų ilgiuos. Mano draugės netobulos - yra tokių jų bruožų, kurių nekenčiu. O jos manyje tokių tikrai irgi randa. Ir kaip keista, logiškai mąstant, kad aš vis tiek jų labai pasiilgau ir labai jas myliu. Galbūt tai jau atsisveikinimas su šia draugystė - nesvarbu - tiesiog aš jų pasiilgau. Ir tegul kad ir koks laisvas, vėjas lai skrenda be manęs.

Tai, ko nenorom pasiilgsti

Keista - rodos, kažkada labai pykau, maniau, kad viskas baigta. O dabar pasiilgstu. Pasiilgstu savo bepročių draugių, su kuriomis pykausi šimtą ir vieną kartą.
Keturios ir tokios skirtingos, bet vis dėl to buvom draugės. Nesvarbu, kad ir kas nutiko, aš jūsų visų labai nuoširdžiai pasiilgau. Labai.
Ir Eglės, ir Žygos, ir Silvos, nors su ja bendrauju - vis vien. Daug visko man nutiko per šią vasarą, keliavau, susitikau su nemažai žmonių, bet vis tiek labai jų pasiilgau. Ir baisu pagalvoti, kad net prasidės mokslo metams, mes ir toliau būsim susipykę. Tai bus...labai keista.
Nors susipykimo priežastis atrodo kvaila, po ja daug giliau slypi visą laiką slėpti priekaištai kitoms iš mūsų.
Gerai, aš nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Aš jų labai pasiilgau.

Kaunas

Išlėkiu kokiai savaitei į Kauną. Įvyks nuostabus dalykas - Svajotojų meet'as! ;*** Nors mūsų šį kart bus ir nedaug, vis tiek labai džiaugiuos! Ir labai laukiu. Ten turėčiau irgi prieiti prie interneto, tad turbūt parašysiu iš Kauno :}

Būtina įsipjauti į odą, kad pajustum gyvenimą - pralaimėjimą,laimėjimą

Kaip man gera. Tiesiog gera, aš laiminga, aš linksma, aš esu visiškai paprasta, ir jaučiuos labai gerai, jaučiuos tokia laiminga, tokia pilna energijos!
Buvau pas daktarę, ir mano akys (ko labai bijojau) nenusilpo! Tai nuostabu. Aš stengiuosi jas dar labiau saugoti, aš... aš jaučiu, kad galiu labai pasistengti ir pagerinti savo regėjimą. Aš galiu kontroliuoti save - būtimą prie kompiuterio, galiu visiškai laisvai rinktis, nejaučiu jokios priklausomybės. Tiesiog jaučiuos tokia laisva!
Ir dar du nuostabūs susitikimai su dviem Aurelijom ;D Mano senosios gerosios šokių draugės, o, kaip buvau jūsų pasiilgusi. Tie susitikimai skausmingai priminė šokius, bet buvo kartu ir tokie malonūs, pilni gerų prisiminimų, gerų emocijų, juoko, įspūdžių, naujienų.
Kas dar? Viskas. Viskas, net ir mažmožiai mane džiugina, įkvepia. Pabaigiau šiandien savo istoriją apie Erreway "Nepavaldūs likimui". Žinau, sugrįšiu su nauja istorija, nors nieko forume nepažadėjau, bet mintyse jau rezgu naujas idėjas. Ši Erreway istorija man labai patiko. Patiko ją rašyti, patiko pačiai sunkis tuose įvykiuose. Patiko nulipdyti taip gerai žinomus personažus iš naujo, surinkti senas jų savybes ir sukurti naujas, sugalvoti ir nubrėžti jų likimo linijas, išvedžioti jas po Argentiną ir visą Lotynų Ameriką. Gyvenau kartu su Erreway, gilinausi į Mią, Marizzą, Pablą, Manuelį, kūriau jų nuotykius ir kai pagalvoti, kad pradėjau rašyti nežinodama, kas dėsis kitame skyriuje... Mane visada labai skatina komentarai apie istorijas, ir dabar išgirdau tiek gražių žodžių. Ačiū. Ačiū visiems, kas skaitė, skatino ir komentavo. Kiekvienas jūsų esate dalis šios istorijos.
Žinot, manau, šiąnakt nemiegosiu. Skaitysiu "Šokoladą".
Gyvenimas nuostabus, net jeigu kartais atrodo kitaip. Juk ir poezija kartais gimsta ir kančios.
Todėl tikrai būtina įsipjauti odą, susižeisti, jausti skausmą širdyje, kad pajustum, jog gyveni, kad galėtum pralaimėti ar laimėti.

Su meile,

Donata