Taigi taigi... Šį ryt pabudau ir atrodė, kad laikas sustojo, kad pasaulis užmigo. Prabudau septintą, vėl užmigau, aštuntą pramerkiau akis ir ilgiau miegoti nebenorėjau. Tokiu laiku mama jau būna darbe, močiute taip pat būna atsikėlus, jau ima bildėti Arnukas, pro langą spigina saulė. Šiandien tvyrojo tirštas rūkas, namie buvo visiškai tylu, visi miegojo. Jaučiausi, lyg laikas būtų sustojęs. Nenorėjau keltis, po vakar neturėjau nuotaikos, jaučiaus it po uragano. Vakar kalbėjausi su tėvais, daug kalbėjau, daug pasakiau, tiksliau, pasakiau viską, ką jaučiu, ir ryte pabudau it Viktorija iš Lūpdažių džiunglių - potrauminiame šoke, kai net kojinių užsimauti negali. Bet išlipau iš lovos ir nuslinkau į virtuvę kavos. Naujas, minkštas kilimas koridoriuje pakėlė nuotaiką, buvo taip gera eiti nebe šaltomis grindimis, o šiltu, minkštu kilimu. Net keista, kaip kartais veikia tokios smulkmenos.
Taigi, po puodelio kavos šiek tiek atsigavau, pasijutau geriau, ir skaičiau Lūpdažių džiungles. Kažkodėl man ta knyga labai patinka. Ji nukelia į mano mylimą Niujorką, bet ji apie karjeristes, suaugusias moteris, rodos, man tai neturėtų būti įdomu. Bet yra. Tiesiog... puiki knyga, geras siužetas, labai įdomu, ir labai gerai parašyta.
Daugiau nieko naujo, tik ilgos dienos su Arnuku ir nervai - kur Sima? Kodėl ji neatrašo? Aš jos labai labai pasiilgau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą