could it be - she's back?

Prabėgo du vasaros mėnesiai ir esu tikra, geras gegužės mėnesio laiko tarpas, per kurį čia neatsirado nei viena mano mintis. Blogą buvau atsidariusi daugybę kartų, tvarkiau, kiek pakeičiau jo išvaizdą, bet vis neprisiruošdavau parašyti. Na, regis, atėjo laikas. Nežinau, gal todėl, kad pažiūrėjau pakankamai mane sukrėtusį filmą, o gal todėl, kad į tokį mirga marga gyvenimėlį nepatektų įlieti kiek stabilumo, nutariau vėl pradėti rašyti (tikėkimės, dažniau). Ir tikriausiai todėl, kad visai to pasiilgau. Gal dauguma senųjų įrašų, nors, galim lažintis, naujieji nebus kitokie, yra padriki ir tiesiog minčių kratiniai, tuo metu tai man padėdavo sudėlioti galvoje lankstančias mintis ir, kad ir kaip bebūtų kvaila, išsikalbėti į interneto erdvę. Nelabai patikimas psichologas, bet tie įrašai labai gerai atspindi daug mano gyvenimo įvykių. Tad, taip, iš tiesų vėl spaudinėsiu klavišus, naktim neduodama namams miegoti, ir toliau kuisiuosi po savo minčių užkaborius čia. She's back. ^^

Vasara bėga greitai, nors, turiu pripažinti, rugpjūtis man patinka. Grįžo Eglė, ir štai mano menkas pasaulėlis vėl praplatėjo bent vienu žmogum, su kuriuo galiu traukti fotografuoti, sėdėti vidury stadiono, valgyti bandeles ir kalbėtis. Liepa buvo savotiškas vienišumo laikas. Ši vasara tokia keista, nes bendrauju su žmonėmis, kurių dar neseniai net nepažinojau, o su artimiausiomis draugėmis bendravimo kiek mažiau nei seniau. Tiesiog niekad nemaniau, kad kuri nors iš mano vasarų bus tokia. Šie metai tikriausiai sukėlė daugiausia permainų nei kada nors perėjau. O dar viena jų laukia. Tokia didele, kad kartais man atrodo, net negaliu jos suvokti kaip realaus dalyko. Vis mąstau kaip apie kažką, kas bus, bet, rodos, dar nejaučiu... O, vėl fejerverkai. Ar mano rajone kasdien naujieji metai? Turiu pripažinti, tas garsas kasnakt išblaško mintis, bet priverčia nuslinkti prie lango. Kartais labai ryškūs, kartais jų net nesimato. Na, kalbant apie permainas toliau, tikiuosi, kas viskas bus gerai. Ar galiu norėti ko kito? Aš nežinau, kaip viskas bus, ir man nuoširdžiai baisu, nes prisirišimas prie žmonių tikriausiai kvailiausia mano savybė, ir todėl jaučiuosi dar prasčiau. Nors kartu man ir pikta. Vasara galėjo būti visai kitokia. Bet kartais apima jausmas, kad atsibodo stengtis.

Rugpjūtį manęs laukia tai, ko laukiau visus metus, dabar kai kas galėtų nusijuokti, nes tą frazę jau sakau antrą kartą. Tikiuosi, kad tai bent tai savaitei leis man palikti visas mintis Lietuvoje, pačiai dardant autobusu ir vaikštant Berlyno gatvėmis. Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Visi grįžta ir ima sukti galvas dėl paskutinio mėnesio, o aš sėsiu į autobusą ir pagaliau galėsiu tiesiog pabūti su savimi toliau, kitur, pagaliau išvažiuoti. Manau, kad sėdint Alekso aikštėje su Starbucks puodeliu ir knyga mintys pačios pakryps pozityvesne linkme. Manau, taip ir bus. Ta vieta man iškart sukelia šypsena. Galbūt aš netgi miegosiu! Nors ne, šįkart pasakiau, kad ištyrinėsiu ir naktinį Berlyną. Taigi, aš tiesiog negaliu sulaukti. Be to, suvokiau, kad visos mano obsession pradeda lipti su realybe, kojos tvirčiau stovi ant žemės, nors mintys visad skraido kiek aukščiau. Keistai geras jausmas. Atrodo, kad ir kokia yra keista ši vasara, vis tik jaučiuosi gerai, jaučiuosi gerai su savimi. Priekyje tiek planų ir dalykų, kuriuos dar noriu padaryti, ir tiesiog tikiu, kad viskas bus gerai. Manau, su šia pakilia nuotaika ir grįšiu pas knygą. Ir atrodo, rimtai grįžau į blogą. Vieną rugpjūčio naktį. Ir visam kitam laikui. ^^

remember who you really are

Pėsčiųjų arbata

Tu baikščiai nusisuki, rankas atitrauki,
Kvepia tyla ir griaustiniai prasilenkia,
Kaip virš tamsaus dangaus debesys nebeplaukia,
Tiršta tamsa tarp pirštų.

Atrodo, lyg sudužę, tik be šukių,
Vienišesni už tą šviesą mano lange
Vėjyje medžiai nelinksta, pavasarį gėlės vysta,
Be pesimizmo, be ironijos arbata atvėsta.

Perveria lyg strėlės sutrikimas – cukrus baigėsi,
Ir taip kartu, nuo visko kartu ir ištirpsta
Bėdos besisukančiame nakties danguje
Po lempomis šiandien tebestovi naktibaldos arbata.

Ir minia kaip stiklas, kuris nedūžta,
Net ir akmenys, ironijos luitai nepramuša,
Be jokio skonio šiąnakt sūkuriais ir gitaromis
Skamba nakties pėsčiųjų arbata.

Užmiršimo mokslas

Būna kad sėdi naktim, pakalnutės lietum pražįsta,
Mašinos užmigusios, svajonės numiršta,
Klavišais atodūsiai žengia, delnais naktis užsidengia
Veidą, skruostus - pilnatis mano ašaras nutapys.

Būna tau groja tik vienas žvilgsnis garsiau už melodiją
Ir krenta tarp rudenio lapų baisi melancholija,
Nors dabar jau pavasaris ir mes skęstam
Keliuose iš pasyvumo į drąsos nežinomus uostus.

Būna su potvyniu vienatvė atplaukia,
Išpila ašaras virš degtukų dėžučių, kur be tikslo
Rutinoje mūsų mintys plaukia, kur aukščiau žvakės
Nebedega, tik tyliai pirštai mėnesieną tavo langams atiduoda.

Jei paprašysi

Neklausi, kaip toli, tik bėgi į rasą,
Kai naktis užsimerkia, apsiaustai nukrinta
Į žolę po kojom pienių išraižytą,
Rytas sugeria liūdesio prieblandą ir išsineša tamsą.

Jei paprašysi žodžiai nutils kaip bėglys
Per stiklus basas, iškris ašaros dykumoj
Ten šalnos vasaras keis, mėnulis kopas nušvies
Jei paprašysi, šešėliai ištirps.

Užgaištas laikas savas skolas surinks,
Popieriniai paukščiai iš narvelių išskirs,
Per ryto melodiją sugers svaigius garsus,
Jei paprašysi, pasaulis pabus.

Vienas pasivaikščiojimas

Vaikai prie upės ir prie seno tilto akis į dangų kelia, kvepia apelsinais,
Lelijos puslapių baltų, beprasmis miestas, kur svajones pina
Čia vakarais gijas per dangų kai saulė tamsą įsimyli, o balsai nutyla,
Čia net septinta valandą dienos sekmadieniai jau mirę.

Tais žvyro kilimais per tamsą atėję mes ten ir iš niekur naktis atlydėjo,
Paliko ir virto į debesį pilką, paliko vienus – gal į nieką mes virstam,
Kur baigėsi sienos ir gaudžia pasaulis, kur bėgs per naktis
Šviesos gatvėse nelydės ir negelbės, paliks, kaip ir dera.

Čia žydi kometos, žiedai ir tas kvapas kaip jūra apgobia ir šildo,
Ir žingsniai čia muzika toms tylinčioms sienoms, kurios
Per naktis čia istorijas kaupia, ir gal vieną dieną kai grįši į nieką
Papasakos mums apie kelią žvyruotą, kuriuo iš nakties mes į ateitį plaukėm.

Žalios, raudonos ir mėlynos

Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs,
Kur vilties per daug dozių ir ramybės tau būti negali,
Tavo siela nerimsta, ir lėktuvai kaskart, kai juos akys pagauna
Dalį tavęs neša dangumi tik nežino ką gauna.

Ten kur skrenda laiškai ir kur koja žmogaus nestovėjo,
Tau atrodo, kad viskas gerai, kol naktis dar sparnų nelytėjo
Ir bedvasiam savaitėm kai laikas kaip vasaros karštis
Kur paskęsti tau rodos kad viltys tik dūžta ir krenta.

Gal išmoksi kada kaip tarp pienių svajones sudėti ir užkloti tvirtai
Kad nerastum kai sąžinė ir kvailumas su lietum langus liečia,
Šiąnakt žydi baltos lelijos ir rasa išsiskleidžia, ir mėnulis per baltas
Tau užkloja mintis ir užmerkia akis, kol stūgaus vakarų vėjai.

Tu dar stovi prie kelio kaip žmogus iš pavasario plaukęs
Tavo skausmas alyvos trilapės, tavo džiaugsmas kaip dangaus gabalėliai po lapais,
Ir tyliai mirksi žalios, raudonos ir mėlynos tolumoj ir vilioja
Tavo sielai iš pavasario plaukusiai sienos pasaulio nebe užstoja.

naktinėju ^^

ieškant prieglobsčio

Siena jau tuščia, tarpai, empty places. Groja Chemistry lyg išblukęs kažko prisiminimas. Stebi žmones kažkur ten, apačioje, pro langus iš dangaus, pro žvaigždžių užuolaidas, ir taip norisi, kad ašarom lytų, nors akys sausos, bet kažkur giliai – tu verki.

Norėčiau parašyti tai, ko niekas neperskaitys, ko niekas nematys. Aš nežinau, kodėl sienos tokios tuščios. Kodėl tai taip matosi. Kodėl visiems turi sakyti, kad viskas kada nors bus gerai, o jausti, kad ne tada, o dabar yra blogai. Yra taip blogai, kad kartais atrodo, jog tiesiog miegi savo rutinoje. Norisi likti taip, nes kažką pajudinus – trapūs - todėl ir griūna, ir dūžta.

Niekada nesuprasiu. Niekada nebesijausiu taip, kaip seniau. Dabar tik ieškai prieglobsčio, nes, kaip Owl City dainuoja, - „If this is what I call home, why does it feels so alone?“. Taip, man dabar per daug alone. Per daug keista. Per daug tuščia.

Nenoriu kalbėti akivaizdžiai. Niekada nemėgau, niekada nenorėjau. Tiesiog šitas laikas, kai krenta žvaigždes... Labiausiai bijau, kad nukris taip toli, jog niekada neberasiu. Labai bijau. O gal tai tik nepagrįstos baimės. Gal viskas kada nors iš tiesų bus gerai. O gal net dabar. Greitai. Kad ir kaip, aš tokia, kad dar tikiu. Visada kažkur giliai tikiu.

and never look back

Lietaus debesys tolumoje kaupiasi, dangus tamsus, neseniai lijo, paskui snigo, ir buvo labai šalta, vėjas kėsinosi nunešti Depp'o akinius ir plaukai permirko, paskui beliko tik atsisėsti ant šaltos autobuso sėdynės, vis dar jaučiant apkabinimą, ranka su pirštinėmis be pirštų, lyg iš seno filmo, nuvalyti aprasojusį stiklą ir žiūrėti, kaip pro šalį lietuje plaukia pasaulis, plaukia žmones, plaukia gatves. O paskui tik tyliai, o gal garsiai, gal kažkur lietuje, groja Maroon 5, primena autobusus ir kelius ilgus, miegą, naktį, obuolių arbatą, lietų, ir vėl kažkokią dieną, kuri per greitai perėjo į naktį. Ir per anglų skaičiau laišką, tokį artimą, lyg pačios parašytą ir sau išsiųsta, ir vėl apėmė keistas jausmas, kad tiek daug kiti jaučia, o tu net nežinai, kad kažkur vaikšto žmogus su tokiais pat jausmais, kad ir jo ašaros panašios į tavas, jo juokas - kaip tavo, nors jis pats visai kitoks, bet jausmai tie patys, ir laiškai, ir žodžiai, lyg pati būčiau tai parašius. Ir atrandi. Kartais pavydi. Kartais galvoji, kad žinai, pasirodo, viskas taip greitai keičiasi. Vieną dieną mes, pamatysi, susikrausim savo svajones į du senus lagaminus, sėsim į traukinį ir išvažiuosim. Ir niekada nebežiūrėsim atgal. Gal tik prisiminimuose.

blasphemy

Hallo, pasauli. Šimtas metų (Egle, jei skaitai, tuoj pat pamiršk šią frazę, atsitiktinai čia panaudotą). Pagaliau vėl pirštu galiukais galiu prisiliesti prie blogo ir prie tų savo minčių potvynių, kurie vėl grįžta čia. 23.19 užsiregistruoju oficialų grįžimą į blogą po ilgos tylos laikotarpio.

Laikas pradėjo bėgti keistai greitai. Net išsigandau, kai išgirdau, kad vasara - tik už dešimties savaičių. O neseniai maniau, kad dar laukia visi ilgi sunkūs mokslo metai. Kažkaip viskas, kas turėjo būti iš tiesų sunku, įsibėgėjo, atrodo, kad viskas netgu gali būti pakankamai gerai. Mano nuotaika labai keista.

Šiandien buvau mišiose. Gal ir keista tema bloginimui, bet, nors niekada nesijaučiau per daug religinga, o galbūt nesugebėjau įsigilinti į religijos prasmę, pajutau keistą ramybę. Gal taip mane paveikė pamokslas, o gal tiesiog tai, kad šeštadienį, užuot gėrus kavą ir visą rytą dūkus su Arnuku ar rašius, ar žiūrėjus filmus, ar tiesiog leidus laiką tuščiai, sėdėjau toje milžiniškoje, didybę ir pagarbumą keliančioje patalpoje kartu su savo giminėmis, tiksliau, beveik su visa gimine. Tai buvo keistas vienybės jausmas. Niekada neturėjau per daug gero bendravimo su giminaičiais, neskaitant keleto žmonių, o šiandien, kai vienas žmogus mane apkabino, kalbėjo su manim apie knygas, vieną netgi atvežė specialiai man ir tiesiog parodė, kad nesu laikoma tik dar vienu mažu vaiku, tai buvo nauja, keista, neįprasta, savotiškai miela. Galbūt dar kartą pastebėjau, kad tarp tų žmonių, kuriuos mintyse sulygindavau ir tiesiog uždėdavau jiems visiems tą pačią etiketę "giminės", atsirado kažkas naujo. Pastebėjau kažką keisto ir neįprasto ir man tai patiko. Pajutau, lyg su tuo žmogumi mane sietų nematoma, kitiems nežinoma paslaptis - mes turim kažką savo, kažką savito, neprieinamo kitiems. Ne kažką reto, brangaus ar neįprasto, bet paprasčiausią pomėgį, kitiems neįdomų ar nevertingą, o mums labai brangų.

Muzika tyla, sninga, išgėriau paskutinį arbatos puodelį prieš eidama miegoti. Tik mažas patarimas, prieš pasakant labanakt - kartais reikia atidžiau pasižiūrėti, kas slypi po taip lengvai žmonėms klijuojamomis etiketėmis. Gal liksite maloniai nustebinti. O aš bėgu. Labanakt.

P.S. Iš blasphemy šis įrašas virto į Out of Love, bet jau ji dabar skamba ir po kelių sekundžių baigsis. Skleidžiam bizarriškumą.

trys žodžiai vakaruose

Nauji kūrybiniai pabandymai.

Pasirinkimai arba kortų partija

Varvekliais iš dangaus krisčiau, duščiau
Į žemę, kaip seniai seniai
Niekas pasakų neskaito – pasaulis užaugo.

Visi teisingi pasirinkimai žemyn ir žemyn
Ir vėl ore snaigės sukasi, visi žino
O mes tik keliaujam.

Ledu padengtas kelias ir posūkiai per aštrūs,
Tik skęstantys tamsoje ir aklai
Judantys nesibaigiančiais keliais.

Iš dangaus kortomis lyja – štai kur azartas
Sužaisti su sava siela ir savom mintim
Kai neturi ko prarasti.

Mes saugom tūzus – saugūs kortų namuoliuose,
Ypatingi, nepaprasti, bet pradingę,
Likimą užstatę, todėl amžinybei įkalinti.

Nesirenku – mano kozeriai seniai ištirpo
Su pirmu sniegu į ledą pavirto, kurį
Šiandien tavo batai mindo ir ant jo vėl paslysta.

Tokie buvo žodžiai – aš vėl iškviesta, prieš savo valią,
Ten, kur nekyla lėktuvai, ten, kur
Žaidžiu iš savo pačios likimo.

Cinamonas

Mano širdis – cinamonas, saldžiai aštrus,
Visi receptoriai seniai nutilę
Perspėti negali, o tai tik degina ir šildo
Sušąlusias rankas virš senos ugnies.

Viskas čia kvepia lyg dangiški migdolai -
Tokie apgaulingi, mes tik vaidinam, o teatre
Žiūrovų kėdės su pagarba tokios tuščios.

Užuolaidos pakyla, pabyra snaigės,
O juk aš – amžinas ruduo ir arbata
Cinamonu kvepianti, kuri istorijas pasakoja

Žiemos šaltom naktim, kai rankas prie
Nakties bandai susišildyt, iškrinta
Širdžių karalius – tik pasakyk man, kur tokį surasti?

Čia panašių į tokius nėra – mes tik paprasta minia
Paskendę vienas kito veiduose, o mano akys žvelgia
Į viršų, kur lėktuvai danguje kelius kažkur nupaišo.

Saldi drąsa

Du žingsniai ir dar truputis – sparnai išsiskleidžia,
Niekas neprašo vėl rinktis, nes tavo kelias toks platus,
Kai krūtinę tas jausmas degina ir snaigės tirpsta,
Kai tavo rankos jas paliečia.

Tu vėl iškeliauji. Tik kažkur ir į niekur, aš kaip
Visad nežinau, ar man vytis, ar man geriau pamiršti,
Bet tas garsas iš širdies neleidia sustoti, todėl ir vėl
Tik tavo saldi drąsa mane mintyse gelbėja.

Aš vėl laukiu – metai iš metų, ir vyšnios nuvysta –
Kažkda mes kartu jas valgėm dar saldžias, dar tokias,
Kaip tavo drąsa pasaulį pažinti, o mano maža kertelė
Tavo baimei per didelė.

Aš nebijau – aš tiesiog saugi, ir man pakanka pasaulio,
Bet tavo akys taip plačiai atsimerkia, jose dangus ir vėl
Durys užsidaro, autobusas pajuda
Matau tik tavo blyškų šešėlį ant galinės sėdynės.

Šiąnakt ir aš su kuprine stotyje, nes man neberūpi,
Viskas geriau, nei kada nors dar galėjo būti.
Mano durys atsidaro, ir akys atsimerkia – pamąstau, kaip tavo -
Galbūt ir man laikas savo grotų virbus sulaužyti?

mėnulio šviesoje

Šiandien labai lėtai sninga. Už lango taip ramu ir gražu, nėra daug mašinų, tylūs keliai ir sniego pusnys. Kambaryje miega katinas ant mėlyno pledo, guli atversta knyga, ant staliuko prie lovos diskai, užrašų knygelės, knygos, laiškai. Vakar labai netikėtai grojo senos dainos ir žodžiai įsmigo į širdį. Aš taip seniai nerašiau čia, bet kažkas, net tada, kai mažiausiai turiu laiko ir kai šlapi trumpi plaukai džiūsta taip, kad Strify nuo kėdės nugriūtų pamatęs tokią šukuoseną, priverčia čia prisėsti ir su malonumu rašyti naują įrašą. 191-ąjį.

Visada maniau, kad permainas atneša nauji metai. Naujieji mokslo metai. 2011-uoji. Pasirodo, permainos ateina pačios ir tada, kada tik nori. Būna keista, kai pati nedarai apskritai nieko, bet viskas aplinkui ima keistis ir, paveiktas kitų žmonių poelgių, tavo pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Tokiu metu norisi laikytis kažko stabilaus. Aš ir bandau. Tiesa, dabar labai mažai kas man atrodo stabilu. Grupės išsiskiria, meilė išnyksta, draugai išvažiuoja, mokslo metai baigiasi, žmones skiriasi, tuokiasi, vėl įsimyli, vėl skiriasi. Jokio stabilumo. Žinoma, yra ir dalykų, kurie išlieka. Kažkaip kabiniesi to ir bandai dėlioti viską iš mažų likusių šukelių. Pasaulis dar niekada nebuvo toks atviras ir toks pilnas staigmenų, bet tuo pat metu tikriausiai dar niekada taip aiškiai nerodė, kad viskas priklauso nuo tavęs ir tavo pasirinkimų. "Vis dar jaučiuosi kaip vaikas, kai žiūriu į mėnulį, gal aš užaugau truputį per greitai..." ("Still I feel like a child when I look at the moon, maybe I grow up a little too soon")

Tiesa, nauja pradžia tuo ir gera, kad ji nauja. Galbūt viskas lyg svarstyklės, ir visur galima rasti ir pliusų, ir minusų. Kai visi seni lapai, prirašyti puslapiai, per trumpos ar per ilgos eilės atsibosta, geriausia yra atversti naują puslapį. Kartais tai gali būti ne tik metafora. Pradėti naujus žygius užsibrėžus gal ir kiek neįmanomus tikslus yra visai smagu, jeigu tiki savimi ir tiesiog nori pabandyti sukurti ką nors visiškai savo ir taip, kad nesunktum galvos dėl to, ką pamanys kiti. "Kūrybiškumas - tai eksperimentai, atradimai, judėjimas į priekį. Tai rizika, taisyklių laužymas ir klaidos. Tai smagu." 

Šiandienai tiek. Juk galima pasvajoti, kad sniegas - tai purūs debesys, ar ne? Tiesiog šiandien pasidžiaukit vaizduote. 

Donata

vieninteliai kas girdi taip toli

A hundred million miles from home,
The only one left in the dark,
Alone with everybody's thoughts,
(talking to me)
My only company the stars...
The stars...

Close your eyes, It's all pretend,
Let them know you're heavensent
and we are love, we are love,
heavensent
You and me, we're not like them,
Search to find - it's in your veins
and we are love, we are love,
heavensent
and we are love, we are love...

Steamy window, hungry eyes
And I just want to see the world.
Help me out just one last time,
(reach out to see)
The only ones who hear this far...
The stars...

Close your eyes, It's all pretend,
Let them know you're heavensent
and we are love, we are love,
heavensent
You and me, we're not like them,
Search to find - it's in your veins
and we are love, we are love,
heavensent
and we are love, we are love...

Close your eyes, It's all pretend,
Let them know you're heavensent
and we are love, we are love,
heavensent
You and me, we're not like them,
Search to find - it's in your veins
and we are love, we are love,
heavensent
and we are love, we are love,
heavensent
and we are love, we are love,
heavensent...

(Cinema Bizarre - Heavensent)

sukapotas poetų penktadienis

pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, sninga, mąstai, kas esi, klausai, kas yra kiti, neatsako, bet žinai, groja muzika, žodžiai neaiškūs, širdį veria, pripranti, pabundi, vėl klausi savęs, vėl niekas neatsako, bet sninga, taip gražu, vieni kalba (per daug), kiti tyli (tik žiūri), kažkas išveda, kažkas lieka, kažką su savimi išsineši, nes jauti, kad verta. verta. verta. verta.

naktinės šviesos

Prisimenu, kaip dar šiltais vasaros vakarais pirma kartą įsijungiau tuos video. Tas mažas daleles iš mielumo, nuoširdumo ir tokias tikroviškas, tokias artimas. Tada aš vis dar buvau čia ir noras ištrūkti tapo dar stipresnis nei kada nors. Mačiau kelią. Visada fone skambėdavo ta muzika ir aš galvodavau, kaip viskas buvo sukurta. Ar keliaujant? Ar autobuse, lėktuve, oro uoste? O gal bute, pakeliui į koncertą? Ar Tears in Vegas parašyta Las Vegase? Ką jie matė, jautė, būdami ten? Koks jausmas skristi į Ameriką? Ar lengva matyti tas minias ir ką tuo metu turi jausti? Man tie video priminė rakto skylutę, per kurią galėjau pažvelgti į tą tolimai artimą gyvenimą. O kai grojo Heavensent ir jie kilo apžvalgos ratu virš miesto, žvilgsniai sakė tiek daug... Viskas buvo taip tikra. Paprasta ir kartu neįsivaizduojama. Prisimenu tuos ilgus vasaros vakarus, kai žiūrėdavau video vieną po kito, klausydavau tų istorijų, matydavau minias, šviesas, girdėdavau muziką. Keliavau su jais. Prisimenu tuos klausimus ir spėliones. Prisimenu pirmąsias istorijas, pirmuosius įspūdžius ir iki dabar į galvą įstrigusias frazes. "Gerti imbierinę arbatą ir filosofuoti Berlyne." "Mielas ir sūrus." "Kiro ne toks kvailas, kaip atrodo." "Berlynas - vieta, kur aš puikiai tinku, nes pats esu toks - glamour and trashy." Prisimenu pirmus fan fiction'us, kuriuos skaičiau. Įtaką. Savas idėjas, adventinius video, sausainius, kuriuos pati kepiau, šypsenas, juoką, interviu, drabužius, kelią, filmavimą, klipus, kvailystes. Pirmąjį istorijos sakinį. Pirmąją idėją. Šįvakar aš prisimenu.

kai už lango balta, širdyje...

...tiesiog gera.

Su pirmu beprotiškai gražiu sniegu!

lituanistė nusimoko lietuvių, bet klauso prancūziškos muzikos

Dar vienas vakaras. Aplink šilta, tamsu, matau keletą apšviestų langų, bet jie - lyg žvaigždės - atrodo labai toli, pasiklydę tamsoje. Groja muzika. Kvepia arbata. Ta pačia, dar nuo vasaros. Bet jau pradėjo beveik trys mėnesiai. Niekas ir kartu viskas pasikeitė, o aš vis dar (o gal tiesiog vėl) jaučiu tą norą judėti toliau. Kartais atrodo, kad viskas stovi vietoje. Mes nejudame. Nematome nieko daugiau, kaip tik tą ploną ruožą pasaulio - gatvė, namai, mokykla, klasė. Žinoma, dabar gyvename ten, esame ten. Taip, laikas tiesiog būti ten, kur esame. Bet mano širdis ir mintys taip dažnai skraido kažkur kitur... Ir važiuojančio autobuso garsas primena ne tik prisigrūdusį autobusą po pamokų, bet ir tą didelį dviaukštį, kuris, atrodo, veža į niekur ir tuo pačiu metu visur. Kažkas yra pasakęs "Ar man pakanka pasaulio?". O ar man pakanka rutinos, kurios pakeisti negaliu? Ir vis tik kuriu tai, kas yra aplinkui mane, kaip ir visi mes. Sukuriame savo kasdienybę. Bet svajonės tuo ir gražios, kad galime jas laikyti širdyse, apmąstyti, tobulinti jų įgyvendinimo planus, vakarais, prieš užmiegant, prisiminti ir dar ir dar kartą pasižadėti šimtus dalykų. Saugoti jas iki tol, kol paleisime į visišką laisvę.
O kas tada, jei svajonės ima... atrodyti tokios keistai dvipusės? Rašytoja, lituanistė... O lietuvių, pasirodo, iš visų dalykai einasi prasčiausiai. Neverta ieškoti kaltės. Nes...

"Ateities priklauso tikintiems savo svajonių grožiu" (Eleanor Roosevelt)

Verta tikėti. Nes be viso to paprasčiausiai pasilaidosiu šitoje kasdienybės rutinoje. Man reikia tos vilties. Tada iš tiesų galėsime skristi...

kai minčių daug, o žodžių mažai

net keliaudami per tūkstančius jūrų nepamiršim visko. prisiminimai atgyja visur, visada. gal todėl aš viską dedu į tuos puslapius. ir vėl užgroja still she waits for me. kažkaip keistai ir paslaptingai. ir owl city... būtent ta muzika. greitu laiku pažadu normalų blogo įrašą. dabar tiesiog laikas... laikas tiesiog būti.

"...miss independent, you've got everything you need to make it on your own, you say you're happy but I know that you're still waiting on the telephone..." it's not unhappy. it's memories.

a night writing time...

Laiškai

Krenta juodos rašalo snaigės –
Gal tik mintys pabirę lašais?
O gal skuba per vėjus, per miglą
Ten, kur žodžiai tavęs nepasieks.

Gijos vijasi, tiesiasi, lenkias
Ir kažkur, rodos, dingsta rūkė
Ir išpuola taip staigiai – nelauktos
Kai mažiausiai tikėjais rudens.

Ir vėl kelias, ir vėl tyliai laukiu,
Bet nėra mano snaigių juodų,
Kurios lekia per pūgą, per vėją nelemtą
Ir pradingsta taip greit tarp eilių.

Juk tiek daug jau, tiek daug snaigių krito
Kad užpildė lapus ir knygas,
Ir sugulę į patalus migdo
Mano snaigės rašalo tavo svajas.

II

Iš delnų, iš minučių, iš rūko virš upės
Krenta rudenį lapai, lietus
Švelniai lyja – už lango – nebyliai
Susikimba už rankų mėnuo ir dangus.

Pasilikčiau, jei leistų rodyklės
Ir nerodytų kelio namo. Traukiniai
Nesustoja, nelaukia, nors laikrodžiai tiksi –
Šitaip nuolat mes bėgam ir grįžtam namo.

Ant nuauksintų gatvių – jas lapais užklojom
Kad nepermerktų rudeninis lietus – vėl šešėliai
Taip dienos prasideda, vakarai tyliai krenta...
Svajonėmis permerkia rudeninis lietus.

Kažkas

Tik du drugeliai per plataus dangaus fone,
Kelių daugiau ir žemė sukas,
Ir skristi vėjas taip lengvai neleis
Kai rūkas rytais taip švelniai skruostus tik palies...

Nepasiliksim – kažkas laukia, kažkas tikisi,
O kažkas tik žiūri, stebi, nepasitiki – kažkas,
Per plataus dangaus fone, per tylus
Kad sugriautų amžinybės statytus stereotipus.

Tik du drugeliai rašalo sparnais – ištirpsim lietui,
Krisim lašais iš dangaus, dažysim gatves
Išrašysim dangų ir kelius, sukursim
Ir sugriausim tai, kas buvo kažkada kurta mums.

Nebijosim – kažkas tiki, kažkas svajoja,
O kažkas tik bijo, tik numoja ranka – kažkas,
Per plataus dangaus fone, per silpnas,
Kad ištartų tai, ką taria drugeliai per plataus dangaus fone.

iš tūkstančio jūrų serijos - Sandra

Labas mielas ir brangus sekmadienio vakaras, su atostogomis visus. Šiandien tik pora mano žodžių ir daug kito žmogaus minčių. Taigi, pati rašiau du įrašus žmonėms, kurie to paprašė ir "patalpino" mane savo bloguose. Manau, tai - puiki idėja, bet kol kas nebuvau nutarusi to imtis pati. Ir vis tik... Taigi, pirmoji iš mano tūkstančių jūrų serijos svečių yra Sandra. Pažįstu šią kūrybingą asmenybę jau gana seniai. Galiu pasakyti, kad tai žmogus, su kuriuo kiekvienas turėtų pabendrauti. Tam, kad pažintų pats save ir šią unikalią asmenybę, kurią gerbiu už tvirtą nuomonę ir požiūrį į kūrybą bei, labiausiai, rašymą. Daugiau jos minčių galite rasti čia. Ir būtinai paskaitykite jos rašomą Baltų Perlų Magiją. Na, kas gali būti gražiau? Tas kūrinys tiesiog dvelkia prancūziškos muzikos žavesiu. Kaip visada nemoku rašyti trumpai. Taigi, daug nebekalbėjus, pristatau Sandrą ir jos jums dovanojamą įrašą.

Skandinam liūdesį lietuj?

Atostogos. Man tai laikas, kai galiu pailsėti nuo skubėjimo, lėkimo pirmyn, savo kasdieninės šypsenos ar džiaugsmo. Savaitė su savimi, savo mintimis, kurios paprastomis dienomis niekaip nespėja tavęs pasivyti, bet per atostogas užklumpa ir jauti, kaip ta našta, kurią palikai toli, pradeda slėgti pečius dabar.

Pasiveja dvejonės, kurios nebeduoda lengvai užmigti, nebeduoda susikaupti ir įdėmiai skaityti knygos, jos pasiveja ir apninka tave dabar trigubai sunkesne našta nei būtų apnikę tada, kai reikėjo. Pasiveja nuoskaudos, pyktis, supratimas. Viskas. Ir tada norisi tik gulėti, nusimesti laimingą veido išraišką, žiūrėti melancholiškus filmus, verkšlenti ir su visais, atvirai sakau, brangiausiais žmonėmis susipykti.

Kažkada maniau, kad mes gyvenime patiriame po lygiai gerų, teigiamų akimirkų ir tiek pat neigiamų emocijų, kad kiek gero, tiek ir blogo, kad viskas dalijama po lygiai pačio likimo. Dabar manau šiek tiek kitaip. Beveik du mėnesiai mokykloje, skaičiuokime rudenį, nes į vasarą grįžti emociškai pavargau, pilni laimės, džiaugsmo, šypsenų ir visokių kitokių teigiamų emocijų, visokie testai šiek tiek teigiamos baimės ir streso, nuovargis leidžia gerai išsimiegoti net ir pačias trumpiausias naktis. Tos pavienės liūdesio ir melancholijos dienos išsibarstę po šituos mėnesius – niekas. Nes mes jų įtakos net nepajaučiame, kažkas ir vėl pralinksmina, vėl šokame į įsibėgėjantį traukinį ir iškeliaujame. Bet...

Štai tuos du mėnesius vainikuoja neproporcingai ilgas liūdesio tarpas, nors praėjo tik dvi dienos, o ryt aš žadu pasitaisyti ir tapti geresnė, impulsyvesnė ir tokia, kokia dar buvau penktadienį. Atrodytų, kas yra tos dvi dienos palyginus su dviem mėnesiais? Bet ką pasakytumėte, jei per tas dienas neigiamų emocijų atsiėmiau tiek pat, kiek teigiamų per tuos du mėnesius? Žmonės tikrai nebūna visada laimingi, net optimistai kartais pristinga tikėjimo, net norintys praranda viltį, net mylintys netenka meilės, nėra tokios sąvokos – visada. Viskas turi pradžią ir pabaigą.

Nežinau, gal skamba niūriai? Bet štai žvelgiu pro langą į rudenėjantį peizažą, medžiai jau nuogi, vėl. Matau antradienį, kai vėjas taršė plaukus, o aš grįžau su savo ryškiai raudonu paltuku kramtydama bandelę su marcipanu. Kažkas matydamas mane nusišypsojo, kažkas net nekreipė dėmesio, bet svarbiausia, kad maniau, kad viskas nuostabu, o dabar tas tikėjimas vėl grįžta. Atrodo, liūdna buvo visą amžinybę. Kurgi ne.

tos tavo porcelianinės šypsenos...

Ir vėl tyliai lyja. Ir vėl man gražu. Na ir kas, kad ryte aptaškė nuo galvos iki kojų. Na ir kas, kad galvą skauda, šalta. Ir vėl tame lietuje ieškau kažkokios romantikos. Nesvarbu - audra ar tik lengva dulksna - ir vėl lietus mane nukelia kažkur kitur. Jis leidžia viskam dingti. Žodis Patinka skamba ne vien kaip Facebook frazė, muzika, išvaizda - ne vien dalykas, kuriuo galima girtis, galima slėpti ar rodyti asmenybę. Kažkas pasikeičia. Ir vėl, lyg į lietų, lyg į muziką, panyru, gera, kai aplink tik žodžiai. Tada jie skamba dar aiškiau. "Kai nebestovim ant meilės slenksčio, mes galim grįžti, rasti romantiką, jeigu turėčiau pasirinkimą, padaryčiau, kad tau visada būtų gera... Ar tu verki, ar tai tik lietus, krentantis, kad nuplautų skausmą...? Ar tu verki, ar čia tik tavo skausmas? Aš matau blizgesį tavo akyse..."

Šypsosi porcelianinės šypsenos, tokios trapios, gal po kelių minučių dūžta. Niekada neturiu fotoaparato tada, kai to labiausiai reikia - kas jas pagaučiau, bent nuotraukose įamžinčiau. Jos per greitai dūžta. Kas yra porcelianinės šypsenos? Ar tai šypsena liūdno žmogaus? O koks yra liūdnas žmogus? Kiek priežasčių liūdėti mes turime? Kokius ašarų kalnus liejame dėl niekų, o kiek skausmo lieka tyloje? Ar apskritai mes matome porcelianines šypsenas? O gal jos tiesiog sudūžta, mums dar nespėjus pastebėti? Nauja realybė skamba taip gražiai ir svajingai, bet nejau aš jau nukritau ant žemės? Ar man nebe reikia svajonių realybės - savo tobulosios? Nejau man reikia plano svajonėms? Aš tik noriu pamatyti tavo porcelianinę šypseną... Žinau, galiu nespėti, bet aš labai stengiuosi žiūrėti įdėmiai. Tiesiai į akis. Manau, ten ir turėtų būti porcelianinės šypsenos. Tos, kurios parodo dalelę sielos. Tikrųjų jausmų. Lyg ta akimirka, kai nukrenta kaukė. Trumpa sekundė.

ir kad ir kas bus, aš nesustosiu

Kai vakarinis šurmulys paliečia tuos seno granito laiptus, pasidaro taip gera, ir pati paspartini žingsnį, norėdama greičiau palikti tą dienos atspalvį dėl to, kad vėliau galėtum, rodos, nė sekundžių nesuskaičiavusi, grįžti jau į naktį. Pradingti tarp dekoracijų ir veidų, muzikos, tyliai užgęstančių šviesų, kažko neapčiuopiamo aplinkui, kas priverčia širdį greičiau plakti. Užgęsta šviesos, įeina dirigentas, sušlama suknelės - aktorės lipa laipteliais į sceną, praeina vyrai su frakais ir cilindrais, žiūrovai išsiduoda, laukia, jaučia aplinkui esant pagrindinį veikėja, tą, kuris nors ir gąsdina, bet traukia. Jie klausosi pasakojimo apie jį, jie girdi jį dainuojant, mato vaikštant, girdi jo kalbas, žodžius, mato judesius, išduodančius jausmus. Ir pradingsta tarp tamsiai rusvų ir pilkų sienų, dažais nupieštų plytų, senų, nėriniais apsiūtų suknelių, sukurtų iš geriausių medžiagų, tarp tamsių Londono skersgatvių - tik pritemdytų šviesų, ištirpsta minioje, atrodo, tokioje pažįstamoje, tokioje tolimoje... Spektaklis prasideda.

Po pamokų grįžtant namo vis aiškiau jauti, kad ruduo visa savo esybe jau čia. Niekada seniau nepastebėdavau, kokie gražūs tie seni namai netoli gimnazijos, ir tik dabar, kai šalia jų augantys medžiai nusidažė visomis rudens spalvomis, išvydau dangų pro medžių šakas, geltonus šlapius lapus ant laiptų, senovines, aptrupėjusiu tinku išraižytas namų sienas. Ruduo ir vėl atneša kažką naujo. Viltį. Tikėjimą. Ir kaskart, kai galiu įkvėpti to svajonių oro, kai galiu pajusti tą vėją, tokį laisvą, tokį keistą, tokį pažįstamą, dar kartą pasižadu niekada nesustoti. Argi galiu pasiduoti dabar? Neturiu teisės. Nes kartą man pasakė, kad manimi pasitiki. Ir tuo pasakyta buvo viskas, visos abejonės buvo išvaikytos - į mane kažkas deda viltis, ir aš negaliu sustoti. Kad ir kaip kartais būna sunku, ir pradedi galvoti, kad viskas veltui ir tavo svajonės nuvys šiame rūke, kuriame šitiek laiko klaidžioji, vis sutinki kažką, kas parodo kelią. Kiekvienas kvėptelėjimas, kiekvienas žingsnis, kiekvienas žodis... Aš nesustosiu.

kur nuveda pabėgimai

Kaip beveik kiekvieną mielą ir ramų vakarą, su karštos arbatos puodeliu ir didžiuliais akiniais ant nosies, esu čia ir šį kart pagaliau atvėriau blogo duris naujam įrašui. Priežastis yra žmogus, kuris pasakė, kad jau 23 dienas tikrina šį blogą ir nesulaukia naujo įrašo ir minčių gausa, kurią sutalpinti į sakinius nėra lengva. Bet aš čia. Ir skambant Je Ne Regrette Rien vėl kažką rašau.

Tamsios naktys man visada turi savo magijos. Nežinau, kiek tai veikia kitus, o aš negaliu užmigti nemetus žvilgsnio pro langą į tamsią gatvę ir vėl su nostalgija nepagalvojusi, kad kur nors kitur (na gerai, aš aiškiai žinau, kur) lempos neužgęsta vidurnaktį ir mėnulis taip nespindi, nes jį užgožia visi šviečiantys užrašai ir tie patys gatvių žibintai. Susimąstau apie tai, kad kartais rutina tampa lyg kalėjimas, lyg narvas, kurio virbus laužome norėdami pabėgti, o kartais žinomos vietos apkabina ir sušildo, kai būna sunku. Skaitant "Dorianą Grėjų" šiurpas ėjo per nugarą mąstant, kad jo noras patirti viską, kas tik įmanoma, atvedė jį prie visiškos prarajos, kai jis ėmė bijoti paties gyvenimo, nes jis jį sužlugdė, ir visi malonumai ir išbandyti dalykai jam kėlė tik šleikštulį. O paskui ir vėl užsisvajoju, kiek daug dar pamatyti noriu aš. Kartais mes ieškome laisvės ir ramybės kitur, nes nesugebame jos sukurti ten, kur esame dabar. Bet ar blogai tikėtis daugiau? Dažnai norisi atmerkti akis dar plačiau, kad senosios sienos nevaržytų.

O vis dėl to, kasdieninė rutina turi savąją mieląją pusę. Didžiuliuose miestuose mėnulis man niekada nešvies taip ryškiai, o tyla nebus tokia raminanti ir pažįstama. Ar gali būti, kad esu keista kombinacija - žmogus, mylintys tą trumpai patirtą laisvę ir per daug prisirišęs prie mylimų, nors ir kartu atgrasių, vietų? Nesinori leistis į niūrias mintis. Man, kaip visada, gera svajoti ir dalintis savo svajonėmis su kitais, ir kai, berašant "Bizarrišką pasaulį", pagaunu save vėl mąstant, kurią Berlyno gatvę parinkti jų pasivaikščiojimams ar įkvėpimo paieškoms, aš apsiriboju žinomais dalykais ir visa kita palieku fantazijai. Gera pasvajoti apie viską, kas dar laukia, ir tuo pačiu gera kurti savo būsimąją praeitį čia, kurią vieną dieną su šypsena prisiminsi. Gera vaduotis iš rutinos tais būdais, kuriuos tu jau žinai, ir, kai palydžiu žvilgsniu drauges, einančias per gatvę ir važiuoju autobusu tolyn, mąstau apie tai, kaip svajonės skleidžiasi čia. Čia yra daugiau tokių kaip aš, čia mes irgi galime būti savimi, tokie, kokie esam. Išgyventi viską, kas įmanoma, svajoti, juoktis, gąsdinti žmones dideliais WayFarers akiniais ir tiesiog užsidaryti namuose su knygomis ir laiškais, kai viskas pasidaro nebe taip gerai.

Man reikia dar vieno puodelio arbatos, kad galėčiau parašyti naują "Bizarriško pasaulio" skyrių, todėl šis ir vėl ganėtinai pilnas besiblaškančių minčių įrašas baigtas. Išlikim tokie, kokie esam, kaip pasakytų Strify - "Stay bizarre". Ir didžiulis mano dėkingumas keliems žmonėms už visus visus gražius žodžius apie mano kūrybą, kurių paskutiniu metu išgirdau tiek, kiek niekada nesitikėjau. Aš tiesiog noriu vėl ir vėl padėkoti - man tai reiškia labai daug. Ačiū.

kai viskas susimaišo ir pasirodo vaivorykštė

Kai už lango pabunda ruduo ir lyja, lyja, lyja, aš džiaugiuosi pagaliau būdama namie, šlapius batus padėjusi prie radiatoriaus ir galėdama gerti karštą arbatą bei kalbėtis su žmonėmis, kurie, dideliam mano nenorui, yra toli. Bet ruduo atėjo, mokslai prasidėjo, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, vėl rytais akis pramerkiu šeštą ryto, per lietų einam į gimnaziją, ieškom kabinetų, bandom pažinti naujus klasiokus ir gyvenam kitaip, nei buvom įpratę vasaros metu. Vėl džiaugiamės penktadieniais, vėl žiūrime, kuo geras ir kuo blogas yra pirmadienis, vėl imame į rankas vadovėlius bei knygas. Laikas grįžti prie devynių mėnesių įprastinio rimto, bet, nors jau rudeniškai šalta, vasara mane dar sunkiai paleidžia. Nuostabu būtų turėti visą tą laiką, kurį turėjau vasaros dienomis ir suderinti tai su mokslais, deja, tai sunkiai įmanoma. Dabar tas kelias laisvo laiko po pamokų valandas turiu skirstyti labai griežtai, ir ilgos nakvynės kalbant su Ieva lieka savaitgaliams, o atostogos, manau, bus suplanuotos labai kruopščiai, ypač mano kelionės į Kauną. Neužsivedant apie tai, kaip gyvenu dabar, iškart pereinu prie kitos temos.
Mano naujoji klasė - trisdešimt praktiškai nepažįstamų žmonių iš visų Ukmergės ir jos apylinkių mokyklų, vaikinai ir merginos, kurie naujoje klasėje žino vos vieną, du ar iš viso nei vieno žmogaus. Susimaišę, susipainioję, pasiklydę - kokie tik mes nesijaučiame. Aš ne Edvardas Kalenas, neskaitau minčių, bet pagal save galiu pasakyti, kad atėjus į naują mokyklą, į naują klasę, būnant tarp dabar visai nepažįstamų žmonių susigaudyti ir pritapti yra gana nelengva. Bet, nors pirmąją dieną ši klasė man ir draugėms pasirodė ne tokia, kokios tikėjomės, ir mes ją gerokai išpeikėme, dabar aš suprantu, kaip nuostabu, kad žmonės vis dėl to yra skirtingi. Buvome įpratę prie senosios klasės, kur kasdieną jausdavome tą spaudimą išlikti geriausiais, stipriausiais, "kiečiausiais" ar bent nesileisti visiškai sutrypiami. O naujojoje klasėje žmonės ramesni, paprastesni, visi lygūs ir norintys bendrauti, susipažinti su naujais klasiokais. Juk kartu laikysimės visus likusius ketverius metus. Ir tai yra nemažai. Nors mokslo metai su visomis savo emocijos prabėga greitai, man norisi pažinti visus naujuosius savo klasiokus. Jie yra kitokie, nei buvome su draugėmis pratę, ir todėl dabar viskas dar atrodo labai keista. Keista būti ne tarp geriausių, kaip seniau, nes šį kart mūsų klasė nėra skaitoma tokia stipri, yra mus lenkiančių. Iš gimnazijos mes visi tikėjomės labai daug, ir pastebėjau, kad dauguma jau nusivylė - klasė netobula, mokytojai ne visi glosto ir lepina, vadovėliai ne visi vien iš pasakų knygų. Bet kitaip būti ir negalėjo. Mes norėjome permainų, mes jų gavome, tik mes nepagalvojome, kad permainos negali būti vien tokios, kokių norime mes - kad viskas pasikeistų tik į gera. Galbūt tai ir bus į gerą - aš labai tikiuosi - bet mūsų visas adaptacijos laikotarpis dar prieš akis. Nelengva atsidurti visiškai naujoje vietoje, bet kažkodėl jaučiu, kad viskas bus gerai. Gal esu trenkta optimistė, kuri kvailus kaimiečius laiko įdomiais ir kitokiais žmonėmis, bet manau, kad įpratimas būti tarp turtingų ir nuolatos pirmaujančių vaikų pavertė spaudimą ir stengimąsi išsilaikyti aukštai įpročiu. Mes galėtume tą daryti toliau. Bet labai gali būti, kad mums trūko tik trupučio ramybės. Gal čia ir bus tai, ko trūko? Čia esam mes, įpratę nuolat būti tarp geriausių mokinių, čia yra jie, paprastesni žmones - čia viskas susimaišė. O kai susimaišo saulės spinduliai ir lietaus lašai, pasirodo vaivorykštė. Gal mano tikėjimas nėra be pagrindo. Aš tikiuosi.
O kol laukiu, bandau ir viliuosi, kad viskas bus gerai, savaitgaliais ir vakarais gaunu pačių geriausių emocijų kalbėdama su mano širdžiai labai mielais ir brangiais žmonėmis. Nes be viso to viskas būtų kitaip. Visi tie mieli pokalbiai apdovanoja mane ne tik šypsena, juoku ir gera nuotaika, bet ir turi dar daugybę daugybę pliusų. Paskatinimas, gautas iš tų žmonių, man labai svarbus. Palaikymas ir supratimas. Aš esu tiesiog labai dėkinga už tai. Ir negaliu neparodyti čia šiandien gautos dovanėlės nuo Puppės, mano mielos draugės iš Vokietijos. Thank you my dear again ♥


Nuostabaus rudens, šilti linkėjimai iš šaltos Ukmergės,

Donata

+ dar Yu parašė naują pranešimą, valio! :D
+ ir čia pirmasis mano rugsėjo pranešimas :D