iš tūkstančio jūrų serijos - Sandra

Labas mielas ir brangus sekmadienio vakaras, su atostogomis visus. Šiandien tik pora mano žodžių ir daug kito žmogaus minčių. Taigi, pati rašiau du įrašus žmonėms, kurie to paprašė ir "patalpino" mane savo bloguose. Manau, tai - puiki idėja, bet kol kas nebuvau nutarusi to imtis pati. Ir vis tik... Taigi, pirmoji iš mano tūkstančių jūrų serijos svečių yra Sandra. Pažįstu šią kūrybingą asmenybę jau gana seniai. Galiu pasakyti, kad tai žmogus, su kuriuo kiekvienas turėtų pabendrauti. Tam, kad pažintų pats save ir šią unikalią asmenybę, kurią gerbiu už tvirtą nuomonę ir požiūrį į kūrybą bei, labiausiai, rašymą. Daugiau jos minčių galite rasti čia. Ir būtinai paskaitykite jos rašomą Baltų Perlų Magiją. Na, kas gali būti gražiau? Tas kūrinys tiesiog dvelkia prancūziškos muzikos žavesiu. Kaip visada nemoku rašyti trumpai. Taigi, daug nebekalbėjus, pristatau Sandrą ir jos jums dovanojamą įrašą.

Skandinam liūdesį lietuj?

Atostogos. Man tai laikas, kai galiu pailsėti nuo skubėjimo, lėkimo pirmyn, savo kasdieninės šypsenos ar džiaugsmo. Savaitė su savimi, savo mintimis, kurios paprastomis dienomis niekaip nespėja tavęs pasivyti, bet per atostogas užklumpa ir jauti, kaip ta našta, kurią palikai toli, pradeda slėgti pečius dabar.

Pasiveja dvejonės, kurios nebeduoda lengvai užmigti, nebeduoda susikaupti ir įdėmiai skaityti knygos, jos pasiveja ir apninka tave dabar trigubai sunkesne našta nei būtų apnikę tada, kai reikėjo. Pasiveja nuoskaudos, pyktis, supratimas. Viskas. Ir tada norisi tik gulėti, nusimesti laimingą veido išraišką, žiūrėti melancholiškus filmus, verkšlenti ir su visais, atvirai sakau, brangiausiais žmonėmis susipykti.

Kažkada maniau, kad mes gyvenime patiriame po lygiai gerų, teigiamų akimirkų ir tiek pat neigiamų emocijų, kad kiek gero, tiek ir blogo, kad viskas dalijama po lygiai pačio likimo. Dabar manau šiek tiek kitaip. Beveik du mėnesiai mokykloje, skaičiuokime rudenį, nes į vasarą grįžti emociškai pavargau, pilni laimės, džiaugsmo, šypsenų ir visokių kitokių teigiamų emocijų, visokie testai šiek tiek teigiamos baimės ir streso, nuovargis leidžia gerai išsimiegoti net ir pačias trumpiausias naktis. Tos pavienės liūdesio ir melancholijos dienos išsibarstę po šituos mėnesius – niekas. Nes mes jų įtakos net nepajaučiame, kažkas ir vėl pralinksmina, vėl šokame į įsibėgėjantį traukinį ir iškeliaujame. Bet...

Štai tuos du mėnesius vainikuoja neproporcingai ilgas liūdesio tarpas, nors praėjo tik dvi dienos, o ryt aš žadu pasitaisyti ir tapti geresnė, impulsyvesnė ir tokia, kokia dar buvau penktadienį. Atrodytų, kas yra tos dvi dienos palyginus su dviem mėnesiais? Bet ką pasakytumėte, jei per tas dienas neigiamų emocijų atsiėmiau tiek pat, kiek teigiamų per tuos du mėnesius? Žmonės tikrai nebūna visada laimingi, net optimistai kartais pristinga tikėjimo, net norintys praranda viltį, net mylintys netenka meilės, nėra tokios sąvokos – visada. Viskas turi pradžią ir pabaigą.

Nežinau, gal skamba niūriai? Bet štai žvelgiu pro langą į rudenėjantį peizažą, medžiai jau nuogi, vėl. Matau antradienį, kai vėjas taršė plaukus, o aš grįžau su savo ryškiai raudonu paltuku kramtydama bandelę su marcipanu. Kažkas matydamas mane nusišypsojo, kažkas net nekreipė dėmesio, bet svarbiausia, kad maniau, kad viskas nuostabu, o dabar tas tikėjimas vėl grįžta. Atrodo, liūdna buvo visą amžinybę. Kurgi ne.