Ir vėl tyliai lyja. Ir vėl man gražu. Na ir kas, kad ryte aptaškė nuo galvos iki kojų. Na ir kas, kad galvą skauda, šalta. Ir vėl tame lietuje ieškau kažkokios romantikos. Nesvarbu - audra ar tik lengva dulksna - ir vėl lietus mane nukelia kažkur kitur. Jis leidžia viskam dingti. Žodis Patinka skamba ne vien kaip Facebook frazė, muzika, išvaizda - ne vien dalykas, kuriuo galima girtis, galima slėpti ar rodyti asmenybę. Kažkas pasikeičia. Ir vėl, lyg į lietų, lyg į muziką, panyru, gera, kai aplink tik žodžiai. Tada jie skamba dar aiškiau. "Kai nebestovim ant meilės slenksčio, mes galim grįžti, rasti romantiką, jeigu turėčiau pasirinkimą, padaryčiau, kad tau visada būtų gera... Ar tu verki, ar tai tik lietus, krentantis, kad nuplautų skausmą...? Ar tu verki, ar čia tik tavo skausmas? Aš matau blizgesį tavo akyse..."Šypsosi porcelianinės šypsenos, tokios trapios, gal po kelių minučių dūžta. Niekada neturiu fotoaparato tada, kai to labiausiai reikia - kas jas pagaučiau, bent nuotraukose įamžinčiau. Jos per greitai dūžta. Kas yra porcelianinės šypsenos? Ar tai šypsena liūdno žmogaus? O koks yra liūdnas žmogus? Kiek priežasčių liūdėti mes turime? Kokius ašarų kalnus liejame dėl niekų, o kiek skausmo lieka tyloje? Ar apskritai mes matome porcelianines šypsenas? O gal jos tiesiog sudūžta, mums dar nespėjus pastebėti? Nauja realybė skamba taip gražiai ir svajingai, bet nejau aš jau nukritau ant žemės? Ar man nebe reikia svajonių realybės - savo tobulosios? Nejau man reikia plano svajonėms? Aš tik noriu pamatyti tavo porcelianinę šypseną... Žinau, galiu nespėti, bet aš labai stengiuosi žiūrėti įdėmiai. Tiesiai į akis. Manau, ten ir turėtų būti porcelianinės šypsenos. Tos, kurios parodo dalelę sielos. Tikrųjų jausmų. Lyg ta akimirka, kai nukrenta kaukė. Trumpa sekundė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą