a night writing time...

Laiškai

Krenta juodos rašalo snaigės –
Gal tik mintys pabirę lašais?
O gal skuba per vėjus, per miglą
Ten, kur žodžiai tavęs nepasieks.

Gijos vijasi, tiesiasi, lenkias
Ir kažkur, rodos, dingsta rūkė
Ir išpuola taip staigiai – nelauktos
Kai mažiausiai tikėjais rudens.

Ir vėl kelias, ir vėl tyliai laukiu,
Bet nėra mano snaigių juodų,
Kurios lekia per pūgą, per vėją nelemtą
Ir pradingsta taip greit tarp eilių.

Juk tiek daug jau, tiek daug snaigių krito
Kad užpildė lapus ir knygas,
Ir sugulę į patalus migdo
Mano snaigės rašalo tavo svajas.

II

Iš delnų, iš minučių, iš rūko virš upės
Krenta rudenį lapai, lietus
Švelniai lyja – už lango – nebyliai
Susikimba už rankų mėnuo ir dangus.

Pasilikčiau, jei leistų rodyklės
Ir nerodytų kelio namo. Traukiniai
Nesustoja, nelaukia, nors laikrodžiai tiksi –
Šitaip nuolat mes bėgam ir grįžtam namo.

Ant nuauksintų gatvių – jas lapais užklojom
Kad nepermerktų rudeninis lietus – vėl šešėliai
Taip dienos prasideda, vakarai tyliai krenta...
Svajonėmis permerkia rudeninis lietus.

Kažkas

Tik du drugeliai per plataus dangaus fone,
Kelių daugiau ir žemė sukas,
Ir skristi vėjas taip lengvai neleis
Kai rūkas rytais taip švelniai skruostus tik palies...

Nepasiliksim – kažkas laukia, kažkas tikisi,
O kažkas tik žiūri, stebi, nepasitiki – kažkas,
Per plataus dangaus fone, per tylus
Kad sugriautų amžinybės statytus stereotipus.

Tik du drugeliai rašalo sparnais – ištirpsim lietui,
Krisim lašais iš dangaus, dažysim gatves
Išrašysim dangų ir kelius, sukursim
Ir sugriausim tai, kas buvo kažkada kurta mums.

Nebijosim – kažkas tiki, kažkas svajoja,
O kažkas tik bijo, tik numoja ranka – kažkas,
Per plataus dangaus fone, per silpnas,
Kad ištartų tai, ką taria drugeliai per plataus dangaus fone.