naktinės šviesos

Prisimenu, kaip dar šiltais vasaros vakarais pirma kartą įsijungiau tuos video. Tas mažas daleles iš mielumo, nuoširdumo ir tokias tikroviškas, tokias artimas. Tada aš vis dar buvau čia ir noras ištrūkti tapo dar stipresnis nei kada nors. Mačiau kelią. Visada fone skambėdavo ta muzika ir aš galvodavau, kaip viskas buvo sukurta. Ar keliaujant? Ar autobuse, lėktuve, oro uoste? O gal bute, pakeliui į koncertą? Ar Tears in Vegas parašyta Las Vegase? Ką jie matė, jautė, būdami ten? Koks jausmas skristi į Ameriką? Ar lengva matyti tas minias ir ką tuo metu turi jausti? Man tie video priminė rakto skylutę, per kurią galėjau pažvelgti į tą tolimai artimą gyvenimą. O kai grojo Heavensent ir jie kilo apžvalgos ratu virš miesto, žvilgsniai sakė tiek daug... Viskas buvo taip tikra. Paprasta ir kartu neįsivaizduojama. Prisimenu tuos ilgus vasaros vakarus, kai žiūrėdavau video vieną po kito, klausydavau tų istorijų, matydavau minias, šviesas, girdėdavau muziką. Keliavau su jais. Prisimenu tuos klausimus ir spėliones. Prisimenu pirmąsias istorijas, pirmuosius įspūdžius ir iki dabar į galvą įstrigusias frazes. "Gerti imbierinę arbatą ir filosofuoti Berlyne." "Mielas ir sūrus." "Kiro ne toks kvailas, kaip atrodo." "Berlynas - vieta, kur aš puikiai tinku, nes pats esu toks - glamour and trashy." Prisimenu pirmus fan fiction'us, kuriuos skaičiau. Įtaką. Savas idėjas, adventinius video, sausainius, kuriuos pati kepiau, šypsenas, juoką, interviu, drabužius, kelią, filmavimą, klipus, kvailystes. Pirmąjį istorijos sakinį. Pirmąją idėją. Šįvakar aš prisimenu.