kur nuveda pabėgimai

Kaip beveik kiekvieną mielą ir ramų vakarą, su karštos arbatos puodeliu ir didžiuliais akiniais ant nosies, esu čia ir šį kart pagaliau atvėriau blogo duris naujam įrašui. Priežastis yra žmogus, kuris pasakė, kad jau 23 dienas tikrina šį blogą ir nesulaukia naujo įrašo ir minčių gausa, kurią sutalpinti į sakinius nėra lengva. Bet aš čia. Ir skambant Je Ne Regrette Rien vėl kažką rašau.

Tamsios naktys man visada turi savo magijos. Nežinau, kiek tai veikia kitus, o aš negaliu užmigti nemetus žvilgsnio pro langą į tamsią gatvę ir vėl su nostalgija nepagalvojusi, kad kur nors kitur (na gerai, aš aiškiai žinau, kur) lempos neužgęsta vidurnaktį ir mėnulis taip nespindi, nes jį užgožia visi šviečiantys užrašai ir tie patys gatvių žibintai. Susimąstau apie tai, kad kartais rutina tampa lyg kalėjimas, lyg narvas, kurio virbus laužome norėdami pabėgti, o kartais žinomos vietos apkabina ir sušildo, kai būna sunku. Skaitant "Dorianą Grėjų" šiurpas ėjo per nugarą mąstant, kad jo noras patirti viską, kas tik įmanoma, atvedė jį prie visiškos prarajos, kai jis ėmė bijoti paties gyvenimo, nes jis jį sužlugdė, ir visi malonumai ir išbandyti dalykai jam kėlė tik šleikštulį. O paskui ir vėl užsisvajoju, kiek daug dar pamatyti noriu aš. Kartais mes ieškome laisvės ir ramybės kitur, nes nesugebame jos sukurti ten, kur esame dabar. Bet ar blogai tikėtis daugiau? Dažnai norisi atmerkti akis dar plačiau, kad senosios sienos nevaržytų.

O vis dėl to, kasdieninė rutina turi savąją mieląją pusę. Didžiuliuose miestuose mėnulis man niekada nešvies taip ryškiai, o tyla nebus tokia raminanti ir pažįstama. Ar gali būti, kad esu keista kombinacija - žmogus, mylintys tą trumpai patirtą laisvę ir per daug prisirišęs prie mylimų, nors ir kartu atgrasių, vietų? Nesinori leistis į niūrias mintis. Man, kaip visada, gera svajoti ir dalintis savo svajonėmis su kitais, ir kai, berašant "Bizarrišką pasaulį", pagaunu save vėl mąstant, kurią Berlyno gatvę parinkti jų pasivaikščiojimams ar įkvėpimo paieškoms, aš apsiriboju žinomais dalykais ir visa kita palieku fantazijai. Gera pasvajoti apie viską, kas dar laukia, ir tuo pačiu gera kurti savo būsimąją praeitį čia, kurią vieną dieną su šypsena prisiminsi. Gera vaduotis iš rutinos tais būdais, kuriuos tu jau žinai, ir, kai palydžiu žvilgsniu drauges, einančias per gatvę ir važiuoju autobusu tolyn, mąstau apie tai, kaip svajonės skleidžiasi čia. Čia yra daugiau tokių kaip aš, čia mes irgi galime būti savimi, tokie, kokie esam. Išgyventi viską, kas įmanoma, svajoti, juoktis, gąsdinti žmones dideliais WayFarers akiniais ir tiesiog užsidaryti namuose su knygomis ir laiškais, kai viskas pasidaro nebe taip gerai.

Man reikia dar vieno puodelio arbatos, kad galėčiau parašyti naują "Bizarriško pasaulio" skyrių, todėl šis ir vėl ganėtinai pilnas besiblaškančių minčių įrašas baigtas. Išlikim tokie, kokie esam, kaip pasakytų Strify - "Stay bizarre". Ir didžiulis mano dėkingumas keliems žmonėms už visus visus gražius žodžius apie mano kūrybą, kurių paskutiniu metu išgirdau tiek, kiek niekada nesitikėjau. Aš tiesiog noriu vėl ir vėl padėkoti - man tai reiškia labai daug. Ačiū.