Dar vienas vakaras. Aplink šilta, tamsu, matau keletą apšviestų langų, bet jie - lyg žvaigždės - atrodo labai toli, pasiklydę tamsoje. Groja muzika. Kvepia arbata. Ta pačia, dar nuo vasaros. Bet jau pradėjo beveik trys mėnesiai. Niekas ir kartu viskas pasikeitė, o aš vis dar (o gal tiesiog vėl) jaučiu tą norą judėti toliau. Kartais atrodo, kad viskas stovi vietoje. Mes nejudame. Nematome nieko daugiau, kaip tik tą ploną ruožą pasaulio - gatvė, namai, mokykla, klasė. Žinoma, dabar gyvename ten, esame ten. Taip, laikas tiesiog būti ten, kur esame. Bet mano širdis ir mintys taip dažnai skraido kažkur kitur... Ir važiuojančio autobuso garsas primena ne tik prisigrūdusį autobusą po pamokų, bet ir tą didelį dviaukštį, kuris, atrodo, veža į niekur ir tuo pačiu metu visur. Kažkas yra pasakęs "Ar man pakanka pasaulio?". O ar man pakanka rutinos, kurios pakeisti negaliu? Ir vis tik kuriu tai, kas yra aplinkui mane, kaip ir visi mes. Sukuriame savo kasdienybę. Bet svajonės tuo ir gražios, kad galime jas laikyti širdyse, apmąstyti, tobulinti jų įgyvendinimo planus, vakarais, prieš užmiegant, prisiminti ir dar ir dar kartą pasižadėti šimtus dalykų. Saugoti jas iki tol, kol paleisime į visišką laisvę.O kas tada, jei svajonės ima... atrodyti tokios keistai dvipusės? Rašytoja, lituanistė... O lietuvių, pasirodo, iš visų dalykai einasi prasčiausiai. Neverta ieškoti kaltės. Nes...
"Ateities priklauso tikintiems savo svajonių grožiu" (Eleanor Roosevelt)
Verta tikėti. Nes be viso to paprasčiausiai pasilaidosiu šitoje kasdienybės rutinoje. Man reikia tos vilties. Tada iš tiesų galėsime skristi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą