veidai

apgaulingesni nei kada nors maniau. Ir liūdna, ir keista. Kartais nežinai ką galvoti. Kartais geriau negalvoti. Ilgiuosi daugybės dalykų, kurie toli.

šis tas apie atlaidumą ir bjaurų elgesį

Tikrai dažnai manydavau, kad mūsų klasė nėra vieninga ir kad aš niekada nesiveršiu jos labai palaikyti. Bet šį kartą iš tiesų pajutau norą tą padaryti. Klaidų padarome kiekvienas, bet reikia mokėti už jas atleisti. Kada nors. Po metų, dviejų, trijų. Reikia tai padaryti, kad pats galėtum gyventi toliau. Ir kai žmogus to nepadaro, jis jaučia norą kenkti tam, kuris kartą pakenkė jam pačiam. Nepatiko man tai, ką šiandien perskaičiau. Tai gali būti tiesa, gali būti ir ne, bet... aiškiai matau, kad tas žmogus atleisti negali. Ir man gaila. Ir pikta. Žinau, kad elgiuosi ne visai teisingai. Bet kitaip pasielgti negaliu. Jaučiu, kad noriu ir turiu apginti mus.

Dear John...

Kam gali nepatikti romantika...? Brangusis Džonai buvo nepaprastai gražus.

Paul Brandt - The Smile On Your Face

...The smile on your face
Lets me know that you need me
There's a truth in your eyes
Saying you'll never leave me
The touch of your hand
Says you'll catch me where ever I fall
You say it best
When you say nothing at all...

prarasti idealai

Idealus mes pasirenkame patys, ir kartais sekame juos tiesiog aklai. Žmonės, tapę idealais, tai priima arba kaip didelę atsakomybę, arba išvis nesuka dėl to galvos - jie tiesiog būna savimi ir, jeigu žino, kad kažkam yra pavyzdys, džiaugiasi tuo, didžiuojasi savimi. Sunku pasakyti, kuriuos labiau mylime - tuos atsakinguosius, ar tuos linksmus ir laimingus, nesukančius galvos dėl menkų nusivylimų. Ir vis dėl to idealai dūžta.

Įtikėję žmogaus nepaprastumu, šaunumu, "kietumu", mes galime stipriai nusivilki. Draugas, tavo idealas, gali parodyti visai kitą savo pusę. Kaip draugui jis ją atskleis tau, parodys, kad jis, kaip ir mes visi, turi trūkumų. Bet juk idealus mes įsivaizduojame tobulus! Mačiau, kaip žmones iš šėšėlio nemėgsta tų, kurie yra šviesoje, mačiau, kaip, seniau įtikėję idealais, žmonės jų atsisako ir nori žengti toliau vieni. Pasigėrėtina drąsa, bet prarasta draugystė. Draugą pasirinkti idealu yra iš ties sunku. Nei vienas neesame tobulas, o draugai vieni kitus pažįsta geriau nei kas kitas. Netobulumai atsiskleidžia, idealai dūžta. Savarankiškumas mums yra būtinas. Gera jausti, kad turi tvirtą pagrindą po kojimis, deja, labai nedaug kas jį turi. Bet gera jį kurti. Atviri pokalbiai, išsakytos mintys, tvirta draugystė, tikslai, svajonės, planai, laukimas. Mes einame į priekį. Net jeigu ir prarandame idealus.

kosmonautų diena

Taip, jeigu nežinote, šiandien yra kosmonautų diena :) Dar vienas pirmadienis, ir lieka vis mažiau laiko iki atostogų, iki vasaros. Gegužė jau taip netoli. Tada prasideda visas smagumas - egzaminai, atsiskaitymai, testai, tada einam į pamokas nuo pietų ir viskas būna taip nepaprasta, viskas aiškiai rodo, kad mokykloje balaganas ir tuojau prasidės vasara. Tas metas (kontroliniai ir pan.) visada būna sunkus, bet laukiu jo be galo. Nes jis pranašauja artėjančias atostogas.
Šeštadienį (gegužės 8) manęs laukia kelionė į Kauną, į apdovanojimus už moksleivio kalendorių. Tas, kurį sukūrė mūsų mokykla, vėl laimėjo pirmąją vietą. Žinoma, džiaugiuosi, kad laimėjo, bet kodėl privalome ten važiuoti mes, nesuprantu. Džiaugiuosi tik, kad važiuos ir Eglė, kitaip man būtų ten visai prastai.
Tokios trumpos naujienas, o dabar lekiu ruoštis istorijai. Geros savaitės visiems :)*

vakarinės mintys

Štai taip - sėdžiu, klasausi Sin Bandera, prisimenu piratus (Te Vi Venir, kokia nuostabi daina) ir laukiu Hauso. Vakaras, nuostabusis vakaras, nes šiandien penktadienis, o tai reiškia, kad turėsiu dvi dienas poilsio. Ir rytoj važiuosiu ieškoti tos nepaprastai gražios suknelės, kurią nusižiūrėjau jau aną savaitgalį. Turguje paprastai prisirankioju tik paprastesnių drabužių, bet ta suknelė buvo sapnas, atbėgęs į realybę. Ir rytoj aš ją tikrai surasiu.
Kas dar naujo...? Slenka laikas ir tiek. Iki vasaros, iki atostogų, iki mokslo metų galo. Ach, geros tos mintys apie šiltas dienas. Nors myliu vasarą ne dėl šilumos. Myliu ją dėl kelionių, naujų įspūdžių, susitikimų su senai matytais mylimais žmonėmis. Ir dėl poilsio, nes tris (na, beveik tris) mėnesius galima tiesiog ilsėtis, svarbiausia - nuo mokyklos. Ne, rimtai, kaip galima nenorėti pailsėti nuo klasiokų, kai jiems dešimt kartų kartoji žodį contain, o jie vis vien nesugeba jo išgirsti? Baisu, tiesiog baisu.
Šis penktadienis turi dar vieną didžiulį pliusą - namo ėjau po penkių pamokų. Visada būna gera, kai mokytoja paleidžia iš pamokos, bet kai paleidžia tik penkis vaikus, ir dar iš paskutinės penktadienio pamokos? :) Silva smagiai piktdžiugavo, kad kiti dabar sėdi klasėje ir mums keliems pavydi. Taip tikrai ir buvo. Penktadienis tikrai nuostabus.
Dar iš vakarinių minčių: vėl atsisiunčiau Romeo y Julieta serijas. Aną kartą, kai žiūrėjau, peržiūrėjau gal 20, dabar ieškau tos vietos, kur baigiau, ir žiūrėsiu toliau. Ta istorija mane visada žavėjo, žavi ir dabar. Be to, negaliu atsispirti dar pasižiūrėti į Elias Vinoles.

kvepia apelsinais

Kai sėdi namuose po pamokų, už lango šviečia saulė, tu valgai apelsiną, ir jo kvapas pasklinda po visus namus - toks saldus, stiprus, lengvai kartus - pajunti tikrajį šilumos skonį. Kaip gera laukti, kaip gera apie tai galvoti popietėmis, kai gera ilsėtis namie po pamokų ir svajoti apie vasarą. Rytai dar būna šalti (traukiu su šiltu paltu į mokyklą), bet dieną, po pamokų, jau šviečia saulė ir oras būna toks pavasariškas. Keista, bet į lauką manęs visai netraukia. Man tiesiog gera būti namie, skaityti, nerti gėles arba tiesiog sėdėti ir svajoti. Pro langą šviečia saulė...

Jau seniai nebuvau keitusi blogo šablono. Seniau mėgau juos keisti vos ne kas savaitę, bet paskutiniu metu aš nenorėjau dėl to sukti galvos, tiesiog buvau palikusi paprastą ir gražų baltą šabloną. Na, dabar radau įmantresnį. Man patinka tie mėlyni žiedai.

ta gražioji suknelė - dar vienas stebuklas

Šitą grožį aptikau jau seniai, o šiandien netikėtai pamačiau šokių festivalyje Kaunas 2010. Nuostabi suknelė. Šokau penkis metus, bet labai abejoju, kad būčiau mačiusi gražesnę. Taip, tai dar vienas dalykas, kuris didiną šokių ilgesį. Tie nepaprasti drabužiai, tuštybė ir maskaradas, kuris, kad ir kaip to nemėgtume, vis vien patraukia akį.

Neseniai supratau, kad stebuklų ir magijos pasaulį sukurti yra lengva. Daug sunkiau surasti stebuklus realiame pasaulyje. Gal čia ir yra esmė? Kad visas tas stebuklų pasaulis - Narnija, Viduržemis, Šiaurės lokių karalystė - yra šio pasaulio stebuklai, tiesiog surinkti ir sudėti ten, kur reikia, kad parodytų naują vietą, naują magiją, naujus stebuklus. Kai buvau maža, visada mėgau magiją ir burtus, gal iš čia ir mano polinkis prie fantastinių kūrinių. Rašyti fantastinį kūrinį - tai pastebėti mus supančios realybės stebuklus ir juos meistriškai rašikliu sudėlioti į vietas, lyg dekoracijas teatro scenoje, kad žiūrovai išvystų visą bendrą vaizdą, o skaitytojai pasinertų į kitą vietą, nors iš tiesų skaitytų apie tai, ką mato kasdien. Viską supa tie paprasti ir kasdieniški stebuklai. Grožis, gėris, lietus, saulės spinduliai, taip gražiai apšviečiantys medžius miške, šypsenos, juokas ir ašaros, kurios nuplauna sielą, ir mes viską imame matyti dar ryškiau.

gal mes niekada ir nepabėgsime, o gal mums ir nereikia niekur bėgti

Sėdžiu čia, klausau muzikos, rašau laišką.
Bėgu nuo stereotipų kiekviename žingsnyje.
Kuriu ir nežinau, ar kada nors tai bus išgirsta.
Grožiuosi kažkuo, kad vienam naktis, o kitam diena.
Mąstau apie viską. O už lango vėl lyja, kaip ir vakar, kaip ir užvakar.
Ir dar lis, lis visą naktį. Ir bus labai gera girdėti lietaus lašus barbenant į langus.
Mintimis klaidžioju apleistuose soduose, girdžiu pamirštas frazes, dainų žodžius.
Kaip gera tiesiog būti.
Bėgame per gyvenimą, bėgame nuo stereotipų, nuo visų mokymų ir pagrindų, nuo kitų mums peršamų tiesų ir griežtos kritikos, kuri pravirkdo, nors turėtume kaip mūrai stovėti ir viską ramiai iškęsti. Daug mes turėtume... Ir nepalūžti, ir šypsotis, ir džiaugtis kiekviena diena, ir dar ir dar ir dar... Prispaudus draudimams ir nurodymams mes atsukame kitą skruostą - kenčiame ir vėl einame tolyn, suklupdami dažniau nei norėtume. Ir liūdime dėl savo silpnumo. Dažnai graužiamės, kad nebuvome geresni, protingesni, stipresni.
Mes bėgame ir bėgame, ir, rodos, tam nėra galo. Gal mes niekada ir nepabėgsime, o gal mums ir nereikia niekur bėgti? Esam atsakingi už save ir savo gyvenimą, ir turime pilną teisę būti tiesiog savimi. Taip, kartais per silpnais, ne tokiais, kokių nori kiti. Bet savimi. Tai vertingiausia, ką galime suprasti ir išsiugdyti šiuo savo gyvenimo etapu. Savo nuomonę, pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, sąžiningumą.

Pasiklausykim lietaus kartu.
Verta išgirsti.
Dažniausiai, kai lyja lietus ir tu tiesiog klausaisi, išgirsti ir savo paties balsą.
Gal mes iš tikrųjų niekada nepabėgsime. Bet būtent dėl to turime pabandyti susikurti savo pasaulį čia. Gal mums ir neverta niekur bėgti.

rudens svajonės, kai už lango lyja

Ne, aš dar nesiilgiu rudens (nė nesulaukusi vasaros). Tiesiog prisiminiau seną gerą istoriją "Rudens svajonės", kurią pati seniau rašiau. Jos keturi skyriai yra išlikę Atarccion x 4 forume, visa kita istorija išsitrynė kartu vienu iš r-way forumo ištrynimų. Man patiko ją rašyti, nes ji buvo kitokia. Iki jos visą laiką rašiau apie Erreway, viena istorija dar, pamenu, buvo apie Poterio aktorius, o ši buvo tiesiog apie paprastus žmones. Gal ir nebloga mintis būtų ją atgaivinti? Pavadinimą palikčiau (man jis labai patinka), bet visą kitą kurčiau iš naujo. Taip, iš tiesų nebloga idėja. Dar vienas tikslas prie jau užsibrėžtų. Man patinka.
Už lango lyja. Taip šiandien visą dieną - palyja, nustoja, vėl palyja. Kiemas virto viena didele bala, norint išeiti į gatvę reikės ieškoti valties ir irklų. Tai ne visai toks pavasaris, kokio laukėme, bet šiandien man patinka ir toks oras. Tas lietus ir drėgmė, ir dar vėjas man primena vasaras Palangoje, prie jūros, kur vakarais, kai atvėsdavo, oras visada būdavo toks. Ir man jis labai patikdavo. Ir dabar patinka. Taip, tai kelia ir vasaros ilgesį. Ach, galėčiau ilgai apie tai postringauti, nes mintys veja viena kita, bet tai tikrai nėra kažkas protingo ir kažkas tokio, ką norėčiau užrašyti.
Paskutinės atostogų dienos, paskutinės dienos prieš Velykas. Su Velykomis dar pasveikinsiu kai bus laikas, o štai dėl atostogų -

pasidžiaukite paskutinėmis jų dienomis ir padarykite taip,
kad net sugrįžus į mokyklą jaustumėtės tokie pat laisvi,
kokie jaučiatės dabar, per atostogas.