gal mes niekada ir nepabėgsime, o gal mums ir nereikia niekur bėgti

Sėdžiu čia, klausau muzikos, rašau laišką.
Bėgu nuo stereotipų kiekviename žingsnyje.
Kuriu ir nežinau, ar kada nors tai bus išgirsta.
Grožiuosi kažkuo, kad vienam naktis, o kitam diena.
Mąstau apie viską. O už lango vėl lyja, kaip ir vakar, kaip ir užvakar.
Ir dar lis, lis visą naktį. Ir bus labai gera girdėti lietaus lašus barbenant į langus.
Mintimis klaidžioju apleistuose soduose, girdžiu pamirštas frazes, dainų žodžius.
Kaip gera tiesiog būti.
Bėgame per gyvenimą, bėgame nuo stereotipų, nuo visų mokymų ir pagrindų, nuo kitų mums peršamų tiesų ir griežtos kritikos, kuri pravirkdo, nors turėtume kaip mūrai stovėti ir viską ramiai iškęsti. Daug mes turėtume... Ir nepalūžti, ir šypsotis, ir džiaugtis kiekviena diena, ir dar ir dar ir dar... Prispaudus draudimams ir nurodymams mes atsukame kitą skruostą - kenčiame ir vėl einame tolyn, suklupdami dažniau nei norėtume. Ir liūdime dėl savo silpnumo. Dažnai graužiamės, kad nebuvome geresni, protingesni, stipresni.
Mes bėgame ir bėgame, ir, rodos, tam nėra galo. Gal mes niekada ir nepabėgsime, o gal mums ir nereikia niekur bėgti? Esam atsakingi už save ir savo gyvenimą, ir turime pilną teisę būti tiesiog savimi. Taip, kartais per silpnais, ne tokiais, kokių nori kiti. Bet savimi. Tai vertingiausia, ką galime suprasti ir išsiugdyti šiuo savo gyvenimo etapu. Savo nuomonę, pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, sąžiningumą.

Pasiklausykim lietaus kartu.
Verta išgirsti.
Dažniausiai, kai lyja lietus ir tu tiesiog klausaisi, išgirsti ir savo paties balsą.
Gal mes iš tikrųjų niekada nepabėgsime. Bet būtent dėl to turime pabandyti susikurti savo pasaulį čia. Gal mums ir neverta niekur bėgti.