Idealus mes pasirenkame patys, ir kartais sekame juos tiesiog aklai. Žmonės, tapę idealais, tai priima arba kaip didelę atsakomybę, arba išvis nesuka dėl to galvos - jie tiesiog būna savimi ir, jeigu žino, kad kažkam yra pavyzdys, džiaugiasi tuo, didžiuojasi savimi. Sunku pasakyti, kuriuos labiau mylime - tuos atsakinguosius, ar tuos linksmus ir laimingus, nesukančius galvos dėl menkų nusivylimų. Ir vis dėl to idealai dūžta.
Įtikėję žmogaus nepaprastumu, šaunumu, "kietumu", mes galime stipriai nusivilki. Draugas, tavo idealas, gali parodyti visai kitą savo pusę. Kaip draugui jis ją atskleis tau, parodys, kad jis, kaip ir mes visi, turi trūkumų. Bet juk idealus mes įsivaizduojame tobulus! Mačiau, kaip žmones iš šėšėlio nemėgsta tų, kurie yra šviesoje, mačiau, kaip, seniau įtikėję idealais, žmonės jų atsisako ir nori žengti toliau vieni. Pasigėrėtina drąsa, bet prarasta draugystė. Draugą pasirinkti idealu yra iš ties sunku. Nei vienas neesame tobulas, o draugai vieni kitus pažįsta geriau nei kas kitas. Netobulumai atsiskleidžia, idealai dūžta. Savarankiškumas mums yra būtinas. Gera jausti, kad turi tvirtą pagrindą po kojimis, deja, labai nedaug kas jį turi. Bet gera jį kurti. Atviri pokalbiai, išsakytos mintys, tvirta draugystė, tikslai, svajonės, planai, laukimas. Mes einame į priekį. Net jeigu ir prarandame idealus.
2 komentarai:
draugų nereikia laikyti idealais. jie yra draugai ir tokiais turi būti. mano atžvilgiu, idealas yra autoritetas, o draugas - stebuklas.
Bet kartais stebuklai mums atrodo tokie nepaprasti, kad nė nepajuntame, kaip imame jais sekti lyg idealais. Man taip nebuvo, rašau iš vienos pažįstamos patirties. Bet tu teisi - draugai turi būti draugais, idealai turi likti idealais.
Rašyti komentarą