kitaip

Štai jau ir antradienis. Štai jau antroji atostogų diena. Gera būti namie. Iš tiesų, kartais labai išvargina tas judėjimas, bėgimas, skubėjimas visur. Gera tiesiog atsikelti ryte, įsijungti kompiuterį, išsivirti kavos, rašyti ir kaip kokiai pamišėlei skaityti Šekspyro sonetus, nors, esu beveik tikra, kad niekas iš mano bendraamžių to nedaro. Bet aš dievinu Šekspyrą. Vien Romeo ir Džiuljeta yra toks nuostabus ir romantiškas kūrinys, kad galėčiau jį skaityti ir skaityti. O jo sonetai taip pat pilni emocijų. Jie kupini ir meilės, ir kančios, ir pamąstymų apie gyvenimą, mirtį, apie tai, ką mes po savęs paliekame, apie jausmus, kurie nemiršta, nes išlieka juodų raidžių pavidalu baltuose lapuose. Tai...gražu. Tiesiog gražu.
Vakar ryte įsijungus kompiuterį, aš vėl likau nepatenkinta jau pradėta rašyti istoriją. Neįtinku sau. Niekaip. Nežinau, man tos rašliavos tai per sausos, tai perkrautos, tai per daug vaikiškos, tai visai netinkamos paaugliams, tai išvis velniai žino kokios. Vakar sukūriau naują dokumentą. Visada juos kurdama nežinau kaip pavadinti, nes mano istorija dar neturi pavadinimo. Pavadinau tiesiog Kitaip. Tikėjausi, kad tai mane ir paskatins rašyti kitaip. Taip, kad įtikčiau sau. Rašau. Skaitydama kompiuterį pirmą skyrių nepastebėjau nieko blogo. Paskui atspausdinau, radau kalną gramatikos ir loginių klaidų, nusprendžiau, kad skyrius per trumpas, ir rytoj imsiuos jį taisyti. Toliau seks antrasis skyrius, ir, tikiuosi, judėsiu į priekį. Su jūros vėju ir miško nimfomis, apie kurias nieko neišmanau, bet rašau. Ir su atsitiktine pilimi. Svarbu, paslaptinga ir gražia.
Gerų atostogų visiems :)*

poilsis ir atsidavimas

Taip, štai jos jau ir prasidėjo. Atostogos. Skanus žodžis, tiesiog ištirpsta burnoje. Metas, kai mes ilsimes ir nuveikiame kažką, kam vis nerasdavome laiko. Aš, pavyzdžiui, atrašu į laiškus. Žiūriu filmus, kurių kalnus prisisiunčiu per mokslo metus, bet peržiūriu tik per atostogas. Rašau, Fotografuoju. Skaitau sonetus, eiles ir nuostabius romanus, tokius kaip Ema, kurią skaitau dabar. Svajoju. Ilgai miegu. Atsigulusi neužmerkiu akių, ilgai mąstau ir mintyse kuriu istorijų tęsinius. Aš dievinu šį laiką.

Šis pranešimas pas jus keliauja iš kito kompiuterio, nei esu pratusi. Ir ši nuotrauka, kurią matote, mano skubiai surasta internete. Kodėl būtent Deppas? Kvaila klausti. Šis žmogus ir jo darbai įkvepia. Įkvėpimo aš ieškau visada. Kaip gera, kad galiu jį rasti įvedusi į Google du žodžius - Johnny Depp. Žinoma, tai tik vienas iš įkvėpimo šaltinių. Šiandien, pavyzdžiui, pasivaikščiojau miško keliais. Žinau, kad jeigu į kokį nors savo kūrinį neįterpsiu miško fragmentų, jis praras dalį vertės. Mišką vertinu ir mėgstu pabūti jame. Nors tai man atsibosta (kadangi esu prie miško kiekvieną dieną), bet kartais apima ypatinga nuotaika, ir aš išeinu pasivaikščioti. Miškas - gražus, tamsus ir paslaptingas, kartais gąsdinantis ir niūrus, kartais šviesus, apšviestas saulės, pilnas paukščių balsų. Visada per Velykas, po vaišių, einame su pusssesere ar mama į mišką. Tada ten būna pilna žmonių. Tai lyg kokia mūsų gatvės gyventojų tradicija.

A, taip, apie atsidavimą. Skaičiau Eglės blogo naują įrašą (žmogau, kodėl padarei šabloną be komentarų?). Aišku, kad per atostogas ji atsidavė filmams ir, kiek mačiau iš planų, savo puslapių kūrimui. Atsidavimas yra geras dalykas. Tada visiškai pasineri į mėgstamą veiklą. Žinoma, iki beprotybės į ją pasinerti jau pavojinga, bet didžiąją savo laiko dalį paskirti mėgstamai veiklai labai sveika. Tokios atostogos būna lyg reabilitacija. Pasineri, pabėgi nuo visko, atėjus laikui grįžti į mokyklą, grįžti pailsėjus, linksmesnė, džiaugiesi tuo, ką nuveikei. Ir aš planuoju pasinerti į savo mėgstamą veiklą. Rašysiu, skaitysiu, na, akis saugosiu ilgai miegodama ir eidama anksti miegoti, o sapnuose ir svajonėse gilioje naktyje kursiu istorijas, pabudusi jas užrašysiu. Ach, skamba gražiai. Pasinerkim į gražius, gerus dalykus, būkim optimistai. Pasimėgaukim atostogomis.

Šitas skausmas ne mano

Per gyvenimą mes tiek daug ką prarandame. Sakoma, kad jauniems gerai - jie dar nieko nepraradę, mažai ko matę, jiems dar stipriai neskaudėjo. Aš manau, kad paauglystėje kaip tik tiek daug kartų pasijuntame įskaudinti. Esame tokie pažeidžiami, jaučiamės nesaugus ir vis nudegame. Nors suaugusiems tai atrodytų tik menkos žaizdelės, mums, tokiems jautriems ir netikriems dėl savęs, tai yra didelės žaizdos, kurias ne taip lengvai galima išgydyti. Žinoma, taip atrodo tik dabar - vėliau tikriausiai ir mums visi tie įžeidimai, pastabos, neapgalvotai išsakytos ir labai skaudžiai priimtos, atrodys juokingos. Bet gyvename šią akimirką.
Kartais apninka ilgesys ir pasidaro liūdna. Pagalvoji, tiek daug jau praradai. Prarasti artimą žmogų yra skaudu. Beje, praradimas ne didžiausia savo forma - mirtimi - čia minimas. Stipriai galime ilgėtis ir žmogaus, kuris visai netoli, bet tiesiog išsiskyrimai, draugysčių baigtis žmones nutolina, kartais net labai stipriai supriešina.
Bet visas tas sukeltas skausmas... Juk jis - tik menka mūsų praeities dalis. Taip, kartais sveika išsiverkti, sveika ilgėtis, sveika pajusti skausmą - tada daug aiškiau suvokiame, kad reikia branginti tuos, kurie šalia. Daug skausmo sukaupiame, bet kiek naujų dalykų įslenka į mūsų gyvenimą. Ar dėl senų baimių ir netekčių verta atsisakyti to, kas dar laukia? Ne. Daug ko ilgiuosi, daug ko nebeturiu, nebegaliu. Tiek to. Visa tai praeities. Ateitį mes galime kurti patys, lipdyti net iš pačių mažiausių šukelių. Gyvenime tiek daug šukių, bet jas suklijavę vėl gausime gražią vazą, į kurią pamerktos gėlės žydės ilgai. Tiesa, seni praradimai gali grįžti naujomis galimybėmis. Verta rizikuoti. Verta pabandyti. Verta pajusti skausmą ir ilgesį, ir vėl eiti pirmyn. Juk be visų blogybių niekada nebūtų gėrio ir vilties.

kur dingo pavasaris? (iš kasdieninių rūpesčių sferos)

Šiandien visur vien sniegas. Medžiai įšalę, stogai apsnigti, ant šaligatvių pusnys, pučią vėjas ir yra labai žiemiškai šalta. Kur dingo pavasaris? Nejau ir per Velykas mus skandins sniego pusnys?
Tai tikrai keista. Na, bet apie orą ilgai postringaujant galima ir to pavasario nepastebėti. Taigi, pereikim prie kitų dalykų. Pavyzdžiui, prie to, kad man jau nebe keturiolika, o penkiolika (nuo kovo 7-osios). Ir koks jausmas? Jokio. Tikrai niekas nepasikeičia. Ir gerai. Juk gyvenimo pokyčiai neturi remtis į metus - net ir šešiasdešimties sulaukus galima pradėti mokytis, vykti į Paryžių, šokti su guma nuo Televizijos bokšto ir jaustis taip, lyg tau būtų penkiolika. Tai vienas gyvenimiškų stebuklų.
Neseniai į mano kompiuterį subėgo tokie filmai kaip Mano vaivorų naktys, Šilkas, Keista Bendžamino Battono istorija bei Meilės riba. Laukiu sekmadienio (tikrai prastai, kad savaitgalis toks trumpas), kad galėčiau bent vieną jų pažiūrėti. Labai traukia jie visi - gražios, romantiškos, švelniai, meniškai bohemiškos istorijos.
Gaila, kad mokykla neatsižvelgia į mano norą sėdėti ir žiūrėti gerus filmus, ir labai sėkmingai užverčia kalnais namų darbų. Bet artėja gimnazija, ir aš tikrai nenoriu susigadinti pažymių. Todėl laikas bėga prie knygų (ne grožinės literatūros, deja, o prie vadovėlių) ir sąsiuvinių. A, dar reikia pabaigti dailės piešinį. Nemėgstu piešti akvarele. Pieštuku daug geriau. Deja, mano mokytoja mano kitaip ir už pieštuku pieštą darbą mažins pažymį. Tad aš eisiu ieškoti dažų.

P.S. Labai abejoju, kad Rita skaitytų šį pranešimą ar apskritai šį blogą, bet jeigu jos akys čia užklystų, tegul ji žino, kad mano laiškas jau keliauja pas ją.

Darbai, darbai, darbai...

Ūf, štai aš ir čia. Pagaliau. Galima ramiau atsipūsti namie, pamokos baigėsi - o šiandien vos ne per kiekvieną pamoką vyko atsiskaitymai ir kontroliniai. Darbų tiek daug, bet taip gera bėgti tuo ritmu. Džiaugtis tuo, ką sunkiai dirbdama pasiekei. Pavyzdžiui, štai šiomis nuostabiomis nuorodomis (atkreipkime dėmesį į straipsnių autorę):



http://www.vilkmerge.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=1563:qokit-su-manimq-okjai-bendravo-ne-odiais-o-okiu&catid=54:what-ails-you&Itemid=172

http://www.ukmergeskulturospuslapiai.lt/index.php?cid=259354

http://www.ukmergeskulturospuslapiai.lt/index.php?cid=260184

Paskutiniu metu lanksčiau po renginius (tarp kitko, nuostabius renginius, bent jau Radijo ereliai ir šokiai buvo fantastiški) ir recenzavau viską, ką mačiau. Štai to darbo vaisiai. Neminint visų kontrolinių ir darbų mokykloje, dirbau tikrai nemažai. Dabar baiginėju straipsnį apie Stasį Tijūnaitį, nežinau, kur tiksliai jis keliaus, bet tikiuosi, kad kažkur nukeliaus, nes prie jo irgi sunkiai ir ilgai dirbau. Nesupraskit klaidingai - tai tikrai ne skundai! Ką jūs, aš tuo džiaugiuosi. Nors darbo ir daug, tempas didelis, bet padarau labai daug ir stipriai tobulėju.
Gerai, lekiu ruošti pamokų ir pabaigti straipsnio. Sėkmės visiems. Ir su pavasariu! :}*