Šiandien visur vien sniegas. Medžiai įšalę, stogai apsnigti, ant šaligatvių pusnys, pučią vėjas ir yra labai žiemiškai šalta. Kur dingo pavasaris? Nejau ir per Velykas mus skandins sniego pusnys?Tai tikrai keista. Na, bet apie orą ilgai postringaujant galima ir to pavasario nepastebėti. Taigi, pereikim prie kitų dalykų. Pavyzdžiui, prie to, kad man jau nebe keturiolika, o penkiolika (nuo kovo 7-osios). Ir koks jausmas? Jokio. Tikrai niekas nepasikeičia. Ir gerai. Juk gyvenimo pokyčiai neturi remtis į metus - net ir šešiasdešimties sulaukus galima pradėti mokytis, vykti į Paryžių, šokti su guma nuo Televizijos bokšto ir jaustis taip, lyg tau būtų penkiolika. Tai vienas gyvenimiškų stebuklų.
Neseniai į mano kompiuterį subėgo tokie filmai kaip Mano vaivorų naktys, Šilkas, Keista Bendžamino Battono istorija bei Meilės riba. Laukiu sekmadienio (tikrai prastai, kad savaitgalis toks trumpas), kad galėčiau bent vieną jų pažiūrėti. Labai traukia jie visi - gražios, romantiškos, švelniai, meniškai bohemiškos istorijos.
Gaila, kad mokykla neatsižvelgia į mano norą sėdėti ir žiūrėti gerus filmus, ir labai sėkmingai užverčia kalnais namų darbų. Bet artėja gimnazija, ir aš tikrai nenoriu susigadinti pažymių. Todėl laikas bėga prie knygų (ne grožinės literatūros, deja, o prie vadovėlių) ir sąsiuvinių. A, dar reikia pabaigti dailės piešinį. Nemėgstu piešti akvarele. Pieštuku daug geriau. Deja, mano mokytoja mano kitaip ir už pieštuku pieštą darbą mažins pažymį. Tad aš eisiu ieškoti dažų.
P.S. Labai abejoju, kad Rita skaitytų šį pranešimą ar apskritai šį blogą, bet jeigu jos akys čia užklystų, tegul ji žino, kad mano laiškas jau keliauja pas ją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą