Šitas skausmas ne mano

Per gyvenimą mes tiek daug ką prarandame. Sakoma, kad jauniems gerai - jie dar nieko nepraradę, mažai ko matę, jiems dar stipriai neskaudėjo. Aš manau, kad paauglystėje kaip tik tiek daug kartų pasijuntame įskaudinti. Esame tokie pažeidžiami, jaučiamės nesaugus ir vis nudegame. Nors suaugusiems tai atrodytų tik menkos žaizdelės, mums, tokiems jautriems ir netikriems dėl savęs, tai yra didelės žaizdos, kurias ne taip lengvai galima išgydyti. Žinoma, taip atrodo tik dabar - vėliau tikriausiai ir mums visi tie įžeidimai, pastabos, neapgalvotai išsakytos ir labai skaudžiai priimtos, atrodys juokingos. Bet gyvename šią akimirką.
Kartais apninka ilgesys ir pasidaro liūdna. Pagalvoji, tiek daug jau praradai. Prarasti artimą žmogų yra skaudu. Beje, praradimas ne didžiausia savo forma - mirtimi - čia minimas. Stipriai galime ilgėtis ir žmogaus, kuris visai netoli, bet tiesiog išsiskyrimai, draugysčių baigtis žmones nutolina, kartais net labai stipriai supriešina.
Bet visas tas sukeltas skausmas... Juk jis - tik menka mūsų praeities dalis. Taip, kartais sveika išsiverkti, sveika ilgėtis, sveika pajusti skausmą - tada daug aiškiau suvokiame, kad reikia branginti tuos, kurie šalia. Daug skausmo sukaupiame, bet kiek naujų dalykų įslenka į mūsų gyvenimą. Ar dėl senų baimių ir netekčių verta atsisakyti to, kas dar laukia? Ne. Daug ko ilgiuosi, daug ko nebeturiu, nebegaliu. Tiek to. Visa tai praeities. Ateitį mes galime kurti patys, lipdyti net iš pačių mažiausių šukelių. Gyvenime tiek daug šukių, bet jas suklijavę vėl gausime gražią vazą, į kurią pamerktos gėlės žydės ilgai. Tiesa, seni praradimai gali grįžti naujomis galimybėmis. Verta rizikuoti. Verta pabandyti. Verta pajusti skausmą ir ilgesį, ir vėl eiti pirmyn. Juk be visų blogybių niekada nebūtų gėrio ir vilties.