Oficialiai

Taigi taigi, štai ir baigėsi oficialūs mokslai. Beliko birželio projektai, bet jeigu jų bus tik vienas, ir tas bus atliktas per porą dienų, nežinau, kaip viskas klostysis toliau. Antrojo pusmečio pažymiai dar nesurašyti, bet visi juos jau žino - dėkui naujajam internetiniam dienynui, automatiškai vedančiam pažymius. Žodžiu, vasara jau ant nosies, pirmadienį oficialiai atsiversiu naują, storą, gražų sąsiuvinį - mano vasaros dienoraštį, kuris keliaus kartu su manim į Ispaniją, jeigu pavyks, ir į Palangą ir visur kitur, kur tik aš benukaksiu per artėjančias atostogas. Vilčių daug, tikiuosi, bus smagi vasara, beje, ir visiems jums to linkiu ;}*

Tiesa, mokslo metams pasibaigus, šiek tiek apie tai, kokie jie buvo - įdomūs, linksmi, atvėrė naujas galibymes, truputi suknisti dėl nuolatinių pykčių, bet šiaip neblogi ;} Taigi, šiais metais pasikeitė mūsų lietuvių kalbos mokytoja. Nepasakosiu apie pamokas ar dar kažką panašaus, noriu pasakyti, kad būtend šiai mokytojai esu labai dėkinga už tai, kad mano straipsniai pakliuvo į internetą ir į miesto laikraštį. Man tai yra labai didelis žingsnis. Dar jai labai dėkoju už išleistą moksleivių kūrybos almanachą, į kurį ji įdėjo ir mano eiles. Kartais, kai draugės sako, kaip ji joms nepatinka, aš galbūt prisijungčiau prie jų pasisakyti apie mokytojos blogas savybes, bet aš esu jai labai dėkinga, ji man daug padėjo, todėl kad ir kiek blogų savybių ji turi, aš laikausi numonės, kad geros savybės dažnai nusveria jos blogąsias savybes. Ir tikrai, jeigu mane priims, ir kitais metais dirbsiu su šia mokytoja mokyklos laikraštyje. Taip, dabar apie ką kitą. Kiti metai man bus paskutiniai mūsų mokykloje. Aštuntą klasę dar baigsiu čia, o nuo devintos dauguma mano klasės (tarp jų ir aš) eisim į gimnaziją. Jų yra dvi. Pasirinkimas mažas, ir vis dėl to sunkokas, nes norisi ir su draugėm į vieną gimnaziją eiti, ir norėsi eiti ten, kur geriau, todėl dar nežinau, į kurią eisiu. Bet manau, su draugėm stengsimės pakliutį į vieną klasę. Visos už vieną, viena už visas. Gerai, pakaks apie mokyklą. Tiesa, šiais metais įvykių joje buvo tikrai daug...

Gerai, matau, kad atėjo nauja serija. Einu žiūrėt Alma Pirata. Iki visiems ;}*

Nekalbu, kalbu, pykstu, jau nebe...

Jo, kažkokios nesamonės. Ką tik skaičiau Eglės bloogo įrašą.
"...jau dvi dienas beveik nešneku su draugėm. nežinau kas užėjo, bet jaučiu, kad joms aš nereikalinga ir joms geriau trims. kodėl taip manau? per matematiką pas žygą ir doncę į suolą buvo kviečiama tik silva, bet ne čia esmė. esmė, kad jei nebūtų buvę silvos būtumėt kvietę mane. aš atsarginis variantas. ne? tai kodėl donce man paskambino dėl lokės pėdos tik tada kai kitoms jau buvo neleista ir jos pasakė, kad nevažiuos? nu bet ir ne šitam dalyke esmė. sakau esmė tame, kad aš atsarginis variantas. ir tokiu būt nenoriu. tikroj draugystėj atsarginių variantų nėra. jeigu jums yra, tada mes draugystę suvokiam kitaip..."
Su tuo skambinimu buvo grynai atsitiktinumas, kad tau paskutiniai paskambinau, nes Silva jau seniau buvo pasakius, kad nevarys, o Žyga tuo metu buvo pas mane, todėl tikrai nelaikiau tavęs atsarginiu variantu ar dar bala žino kuo, kaip tu manai. Nesuprantu tada, kaip šiandien vėl viskas "grįžo" į vėžias ir vėl kalbėjai? Iš vis, nesuprantu, kas mus darosi, nes mes nieko neišsiaiškinę vėl kaip niekur nieko imam kalbėtis ir tie pykčiai niekur nedingsta, net jei taip ir atrodo.
Ir dar vienas dalykas. Pastebėjau, kad nepastebim, kada kiti tampa tais atsarginiais variantais. Kai visos išsijuosę visas pertraukas šnekėjot tik apie Edvardą (Aleliuja vaikai mano), o aš jaučiaus kaip durnė, vienintelė nesužavėta jo grožio ar ko ten, niekam tas nerūpėjo. Bet kai patys pasijaučiam atsarginiai, tai jau tampa svarbu.
Mano nuomone, paskutiniu metu, o gal jau ir ilgiau, dažniai elgiames savanaudiškai. Labai savanaudiškai. Aš neginu savęs, aš irgi taip elgiuos. Nesakau ir kad man tas patinka, bet... Bet kitaip neišliksi. Nes kitų savanaudiškumas praris tave ir tu vėl liksi kvailele, kuri bando būna gera visiems, nesavadauniška, bet visi jos gerumu pasinaudoja ir ate.
Manau, mums tikrai reikia nuoširdžiai visoms pasikalbėti, kaip jau buvo lyg ir planuota, bet viskas nuplaukė. Jau imu manyti, kad normaliai pasikalbėti mes nemokam.
Gerai, užteks apie tai, gal kiek per stipriai, bet mane ima pyktis, kad draugyste virsta vos ne vergove, kur turi kovoti už išlikimą, kad netaptum atsarginiu variantu. Ne, man taip nepatinka.

Užuojauta

Šiandien man liūdna. Mirė mano klasioko tėvas, jis ir mano tėčio bendradarbis. Rytoj su klase eisim į šarvojimą... Baisu buvo, kai ryte išgirdom šitą žinią. Niekada labai gerai nesutariau su tuo klasioku, bet man jo tikrai gaila. Didelė užuojauta jam ir jo šeimai.
Klasė šiandien buvo tylesnė, ramesnė. Ypač man įstrigo scena, kai visi sėdėjom per biologiją, ir klasiokas, kurio tėvas mirė, sužinojęs tai, išėjo namo. Visi tylėjo, žiūrėjo jam pavymui, jautėsi ta seniai pamiršta tyla, pagarba, supratimas, užuojauta, paguoda. Kai klasės gale pasigirdo kažkieno linksmas balsas, šnekėjęs žmogus buvo palydėtas ne pačiais gražiausiais žodžiais. Visą klasę vienijo liūdesys ir užuojauta, visus sukrėtė ši žinia. Suvokėm, kaip lengva prarasti artimus žmones, pajutom tą skausmą iš arčiau.

Vėliau, po pamokų ėjau į renginį "Poezijos skaitymai Lietuvai". Man ten pasiūlė nueiti bibliotekininkė, paklausė, gal noriu ten ir savo eilėraščius paskaityti, nes renginyje kūrybą skaitė ir jau patyrę, ir dar jauni poetai ar tiesiog kūriantys žmones. Buvo nedrąsu, bet sutikau. Prieš eidama prie mikrofono šiek tiek bijojau. Visa skaitė drąsiai, aš, kaip pasakė bibliotekininkė, šiek tiek skubėjau. Žinoma, netobulai, bet perskaičiau kaip mokėjau. Taip pat klausiausi daugybės poetų kūrybos. Man buvo tikra garbė jų pasiklausyti, nes tai ne tokie laisvalaikiu kūriantys žmones kaip aš, tai žmones, jau sudėję savo eiles į knygas, daug sukūrę, daug patyrę, daug renginių aplenkę poetai. Pagarba didžiulė jiems. Jų eilės nuostabios.

Labai laukiu vasaros. Liko tik savaitė ;}

Draugystė - niekada nebus gana minčių apie ją

"Kai atsiranda draugystė, amžiams dingsta vienatvė, žodis dalintis įgyja nauja prasmę. Draugas paliečia sparnus, kurių dar nedrįsai išskleisti ir atverdamas širdį tave papildo."
Draugai... Žmones, kurie visada būna šalia. Tiesa, kartais turim sunkumus įveikti patys, bet mums dažnai reikia pagalbos. O tada galim pasikliauti jais. Ir jie gali kliautis mumis - kai sunku, kai skaudu, kai jautiesi išduotas.
Kai pagalvoji, kiek daug dalykų viena nebūčiau įstengus, kiek daug kartų man padėjo draugai, kiek daug kartų veikėm iš vien. Mano draugės man labai svarbios, tai žmones, kuriais galiu besąlygiškai pasitikėti. Galiu pasakyti joms viską, kas mano širdyje, net jeigu jos to nesupras, jos išklausys. Išsipasakojus visada palengvėja. Niekada neįtiksi visiems, bet tie žmones, kurie "suranda" vienas kitą tarp daug pažįstamų ir kitų etikečių - "draugas", "klasiokas", "tik pažįstamas" - yra laimingi. Ar bent gauną gabalėlį, lašą laimės. Kuo toliau, tuo draugsytė gali stiprėti. Įsitikinau, tam reikia pastangų, reikia laiko, negaliu tapti drauge žmogui, kuriuo nepasitikiu ar su kuriuo negaliu susikalbėti. Nors kalbam ta pačia kalba, dažnai būna taip, kad su kai kuriais žmonėms vis vien nepavyksta susišnekėti. Taip būna, ir čia nėra kažkieno kaltės. Visiems neįtiksi.
Kartais klijuoju žmonėms etiketes jų dar nepažinus - štai šitas "keistuolis", šita "tik pažįstama", o ji "moksliukė". Kam tos etiketes? Kad žinočiau, kas tai per žmogus? Ne, jos tam, kad nereikėtų vargintis ir bandyti iš tiesų pažinti tą žmogų. Todėl stengius mesti šalin visas etiketes ir nusistatymus. Privalom nors minimaliai toleruoti kitus, jų pomėgius, būdą, elgesį. Žinoma, yra poelgių, kuriuos iškart įrašom į "blogųjų" kategorija, čia apie toleranciją kalbos nėra. Bet tolerancija proto ribose yra tikrai geras dalykas. Tarp jos ir savos nuomonės sunku nubrėžti aiškias ribas, bet pažindami save, mes žinome, kada tai mūsų numonė, kuri priklauso tik mums ir mes turim teisę ją išsakyti, o kada tai paprasčiausia tolerancija.
Nuklydau nuo draugystės temos, bet iš tiesų visa tai persipina - tolerancija, nuomonė, draugystė - nes be vieno dažnai nebūna kito.
Gal aš per daug nuklydau į lankas, ir vis dėl to, draugystė - labai brangus dalykas. Kaina jo matuojama ne pinigais, o jausmais. Pažinti žmogų, tapti jo draugu - vienas geriausiu dalykų, kurie nutiko per mano gyvenimą. Brangikim savo draugus.