Užuojauta

Šiandien man liūdna. Mirė mano klasioko tėvas, jis ir mano tėčio bendradarbis. Rytoj su klase eisim į šarvojimą... Baisu buvo, kai ryte išgirdom šitą žinią. Niekada labai gerai nesutariau su tuo klasioku, bet man jo tikrai gaila. Didelė užuojauta jam ir jo šeimai.
Klasė šiandien buvo tylesnė, ramesnė. Ypač man įstrigo scena, kai visi sėdėjom per biologiją, ir klasiokas, kurio tėvas mirė, sužinojęs tai, išėjo namo. Visi tylėjo, žiūrėjo jam pavymui, jautėsi ta seniai pamiršta tyla, pagarba, supratimas, užuojauta, paguoda. Kai klasės gale pasigirdo kažkieno linksmas balsas, šnekėjęs žmogus buvo palydėtas ne pačiais gražiausiais žodžiais. Visą klasę vienijo liūdesys ir užuojauta, visus sukrėtė ši žinia. Suvokėm, kaip lengva prarasti artimus žmones, pajutom tą skausmą iš arčiau.

Vėliau, po pamokų ėjau į renginį "Poezijos skaitymai Lietuvai". Man ten pasiūlė nueiti bibliotekininkė, paklausė, gal noriu ten ir savo eilėraščius paskaityti, nes renginyje kūrybą skaitė ir jau patyrę, ir dar jauni poetai ar tiesiog kūriantys žmones. Buvo nedrąsu, bet sutikau. Prieš eidama prie mikrofono šiek tiek bijojau. Visa skaitė drąsiai, aš, kaip pasakė bibliotekininkė, šiek tiek skubėjau. Žinoma, netobulai, bet perskaičiau kaip mokėjau. Taip pat klausiausi daugybės poetų kūrybos. Man buvo tikra garbė jų pasiklausyti, nes tai ne tokie laisvalaikiu kūriantys žmones kaip aš, tai žmones, jau sudėję savo eiles į knygas, daug sukūrę, daug patyrę, daug renginių aplenkę poetai. Pagarba didžiulė jiems. Jų eilės nuostabios.

Labai laukiu vasaros. Liko tik savaitė ;}