a night writing time...

Laiškai

Krenta juodos rašalo snaigės –
Gal tik mintys pabirę lašais?
O gal skuba per vėjus, per miglą
Ten, kur žodžiai tavęs nepasieks.

Gijos vijasi, tiesiasi, lenkias
Ir kažkur, rodos, dingsta rūkė
Ir išpuola taip staigiai – nelauktos
Kai mažiausiai tikėjais rudens.

Ir vėl kelias, ir vėl tyliai laukiu,
Bet nėra mano snaigių juodų,
Kurios lekia per pūgą, per vėją nelemtą
Ir pradingsta taip greit tarp eilių.

Juk tiek daug jau, tiek daug snaigių krito
Kad užpildė lapus ir knygas,
Ir sugulę į patalus migdo
Mano snaigės rašalo tavo svajas.

II

Iš delnų, iš minučių, iš rūko virš upės
Krenta rudenį lapai, lietus
Švelniai lyja – už lango – nebyliai
Susikimba už rankų mėnuo ir dangus.

Pasilikčiau, jei leistų rodyklės
Ir nerodytų kelio namo. Traukiniai
Nesustoja, nelaukia, nors laikrodžiai tiksi –
Šitaip nuolat mes bėgam ir grįžtam namo.

Ant nuauksintų gatvių – jas lapais užklojom
Kad nepermerktų rudeninis lietus – vėl šešėliai
Taip dienos prasideda, vakarai tyliai krenta...
Svajonėmis permerkia rudeninis lietus.

Kažkas

Tik du drugeliai per plataus dangaus fone,
Kelių daugiau ir žemė sukas,
Ir skristi vėjas taip lengvai neleis
Kai rūkas rytais taip švelniai skruostus tik palies...

Nepasiliksim – kažkas laukia, kažkas tikisi,
O kažkas tik žiūri, stebi, nepasitiki – kažkas,
Per plataus dangaus fone, per tylus
Kad sugriautų amžinybės statytus stereotipus.

Tik du drugeliai rašalo sparnais – ištirpsim lietui,
Krisim lašais iš dangaus, dažysim gatves
Išrašysim dangų ir kelius, sukursim
Ir sugriausim tai, kas buvo kažkada kurta mums.

Nebijosim – kažkas tiki, kažkas svajoja,
O kažkas tik bijo, tik numoja ranka – kažkas,
Per plataus dangaus fone, per silpnas,
Kad ištartų tai, ką taria drugeliai per plataus dangaus fone.

iš tūkstančio jūrų serijos - Sandra

Labas mielas ir brangus sekmadienio vakaras, su atostogomis visus. Šiandien tik pora mano žodžių ir daug kito žmogaus minčių. Taigi, pati rašiau du įrašus žmonėms, kurie to paprašė ir "patalpino" mane savo bloguose. Manau, tai - puiki idėja, bet kol kas nebuvau nutarusi to imtis pati. Ir vis tik... Taigi, pirmoji iš mano tūkstančių jūrų serijos svečių yra Sandra. Pažįstu šią kūrybingą asmenybę jau gana seniai. Galiu pasakyti, kad tai žmogus, su kuriuo kiekvienas turėtų pabendrauti. Tam, kad pažintų pats save ir šią unikalią asmenybę, kurią gerbiu už tvirtą nuomonę ir požiūrį į kūrybą bei, labiausiai, rašymą. Daugiau jos minčių galite rasti čia. Ir būtinai paskaitykite jos rašomą Baltų Perlų Magiją. Na, kas gali būti gražiau? Tas kūrinys tiesiog dvelkia prancūziškos muzikos žavesiu. Kaip visada nemoku rašyti trumpai. Taigi, daug nebekalbėjus, pristatau Sandrą ir jos jums dovanojamą įrašą.

Skandinam liūdesį lietuj?

Atostogos. Man tai laikas, kai galiu pailsėti nuo skubėjimo, lėkimo pirmyn, savo kasdieninės šypsenos ar džiaugsmo. Savaitė su savimi, savo mintimis, kurios paprastomis dienomis niekaip nespėja tavęs pasivyti, bet per atostogas užklumpa ir jauti, kaip ta našta, kurią palikai toli, pradeda slėgti pečius dabar.

Pasiveja dvejonės, kurios nebeduoda lengvai užmigti, nebeduoda susikaupti ir įdėmiai skaityti knygos, jos pasiveja ir apninka tave dabar trigubai sunkesne našta nei būtų apnikę tada, kai reikėjo. Pasiveja nuoskaudos, pyktis, supratimas. Viskas. Ir tada norisi tik gulėti, nusimesti laimingą veido išraišką, žiūrėti melancholiškus filmus, verkšlenti ir su visais, atvirai sakau, brangiausiais žmonėmis susipykti.

Kažkada maniau, kad mes gyvenime patiriame po lygiai gerų, teigiamų akimirkų ir tiek pat neigiamų emocijų, kad kiek gero, tiek ir blogo, kad viskas dalijama po lygiai pačio likimo. Dabar manau šiek tiek kitaip. Beveik du mėnesiai mokykloje, skaičiuokime rudenį, nes į vasarą grįžti emociškai pavargau, pilni laimės, džiaugsmo, šypsenų ir visokių kitokių teigiamų emocijų, visokie testai šiek tiek teigiamos baimės ir streso, nuovargis leidžia gerai išsimiegoti net ir pačias trumpiausias naktis. Tos pavienės liūdesio ir melancholijos dienos išsibarstę po šituos mėnesius – niekas. Nes mes jų įtakos net nepajaučiame, kažkas ir vėl pralinksmina, vėl šokame į įsibėgėjantį traukinį ir iškeliaujame. Bet...

Štai tuos du mėnesius vainikuoja neproporcingai ilgas liūdesio tarpas, nors praėjo tik dvi dienos, o ryt aš žadu pasitaisyti ir tapti geresnė, impulsyvesnė ir tokia, kokia dar buvau penktadienį. Atrodytų, kas yra tos dvi dienos palyginus su dviem mėnesiais? Bet ką pasakytumėte, jei per tas dienas neigiamų emocijų atsiėmiau tiek pat, kiek teigiamų per tuos du mėnesius? Žmonės tikrai nebūna visada laimingi, net optimistai kartais pristinga tikėjimo, net norintys praranda viltį, net mylintys netenka meilės, nėra tokios sąvokos – visada. Viskas turi pradžią ir pabaigą.

Nežinau, gal skamba niūriai? Bet štai žvelgiu pro langą į rudenėjantį peizažą, medžiai jau nuogi, vėl. Matau antradienį, kai vėjas taršė plaukus, o aš grįžau su savo ryškiai raudonu paltuku kramtydama bandelę su marcipanu. Kažkas matydamas mane nusišypsojo, kažkas net nekreipė dėmesio, bet svarbiausia, kad maniau, kad viskas nuostabu, o dabar tas tikėjimas vėl grįžta. Atrodo, liūdna buvo visą amžinybę. Kurgi ne.

tos tavo porcelianinės šypsenos...

Ir vėl tyliai lyja. Ir vėl man gražu. Na ir kas, kad ryte aptaškė nuo galvos iki kojų. Na ir kas, kad galvą skauda, šalta. Ir vėl tame lietuje ieškau kažkokios romantikos. Nesvarbu - audra ar tik lengva dulksna - ir vėl lietus mane nukelia kažkur kitur. Jis leidžia viskam dingti. Žodis Patinka skamba ne vien kaip Facebook frazė, muzika, išvaizda - ne vien dalykas, kuriuo galima girtis, galima slėpti ar rodyti asmenybę. Kažkas pasikeičia. Ir vėl, lyg į lietų, lyg į muziką, panyru, gera, kai aplink tik žodžiai. Tada jie skamba dar aiškiau. "Kai nebestovim ant meilės slenksčio, mes galim grįžti, rasti romantiką, jeigu turėčiau pasirinkimą, padaryčiau, kad tau visada būtų gera... Ar tu verki, ar tai tik lietus, krentantis, kad nuplautų skausmą...? Ar tu verki, ar čia tik tavo skausmas? Aš matau blizgesį tavo akyse..."

Šypsosi porcelianinės šypsenos, tokios trapios, gal po kelių minučių dūžta. Niekada neturiu fotoaparato tada, kai to labiausiai reikia - kas jas pagaučiau, bent nuotraukose įamžinčiau. Jos per greitai dūžta. Kas yra porcelianinės šypsenos? Ar tai šypsena liūdno žmogaus? O koks yra liūdnas žmogus? Kiek priežasčių liūdėti mes turime? Kokius ašarų kalnus liejame dėl niekų, o kiek skausmo lieka tyloje? Ar apskritai mes matome porcelianines šypsenas? O gal jos tiesiog sudūžta, mums dar nespėjus pastebėti? Nauja realybė skamba taip gražiai ir svajingai, bet nejau aš jau nukritau ant žemės? Ar man nebe reikia svajonių realybės - savo tobulosios? Nejau man reikia plano svajonėms? Aš tik noriu pamatyti tavo porcelianinę šypseną... Žinau, galiu nespėti, bet aš labai stengiuosi žiūrėti įdėmiai. Tiesiai į akis. Manau, ten ir turėtų būti porcelianinės šypsenos. Tos, kurios parodo dalelę sielos. Tikrųjų jausmų. Lyg ta akimirka, kai nukrenta kaukė. Trumpa sekundė.

ir kad ir kas bus, aš nesustosiu

Kai vakarinis šurmulys paliečia tuos seno granito laiptus, pasidaro taip gera, ir pati paspartini žingsnį, norėdama greičiau palikti tą dienos atspalvį dėl to, kad vėliau galėtum, rodos, nė sekundžių nesuskaičiavusi, grįžti jau į naktį. Pradingti tarp dekoracijų ir veidų, muzikos, tyliai užgęstančių šviesų, kažko neapčiuopiamo aplinkui, kas priverčia širdį greičiau plakti. Užgęsta šviesos, įeina dirigentas, sušlama suknelės - aktorės lipa laipteliais į sceną, praeina vyrai su frakais ir cilindrais, žiūrovai išsiduoda, laukia, jaučia aplinkui esant pagrindinį veikėja, tą, kuris nors ir gąsdina, bet traukia. Jie klausosi pasakojimo apie jį, jie girdi jį dainuojant, mato vaikštant, girdi jo kalbas, žodžius, mato judesius, išduodančius jausmus. Ir pradingsta tarp tamsiai rusvų ir pilkų sienų, dažais nupieštų plytų, senų, nėriniais apsiūtų suknelių, sukurtų iš geriausių medžiagų, tarp tamsių Londono skersgatvių - tik pritemdytų šviesų, ištirpsta minioje, atrodo, tokioje pažįstamoje, tokioje tolimoje... Spektaklis prasideda.

Po pamokų grįžtant namo vis aiškiau jauti, kad ruduo visa savo esybe jau čia. Niekada seniau nepastebėdavau, kokie gražūs tie seni namai netoli gimnazijos, ir tik dabar, kai šalia jų augantys medžiai nusidažė visomis rudens spalvomis, išvydau dangų pro medžių šakas, geltonus šlapius lapus ant laiptų, senovines, aptrupėjusiu tinku išraižytas namų sienas. Ruduo ir vėl atneša kažką naujo. Viltį. Tikėjimą. Ir kaskart, kai galiu įkvėpti to svajonių oro, kai galiu pajusti tą vėją, tokį laisvą, tokį keistą, tokį pažįstamą, dar kartą pasižadu niekada nesustoti. Argi galiu pasiduoti dabar? Neturiu teisės. Nes kartą man pasakė, kad manimi pasitiki. Ir tuo pasakyta buvo viskas, visos abejonės buvo išvaikytos - į mane kažkas deda viltis, ir aš negaliu sustoti. Kad ir kaip kartais būna sunku, ir pradedi galvoti, kad viskas veltui ir tavo svajonės nuvys šiame rūke, kuriame šitiek laiko klaidžioji, vis sutinki kažką, kas parodo kelią. Kiekvienas kvėptelėjimas, kiekvienas žingsnis, kiekvienas žodis... Aš nesustosiu.