ištrūkti dar kartą

Žiūriu, galvoju, netikiu, šypsausi, juokiuosi, verkiu, dėkoju, svajoju, liūdžiu, mąstau, pakylu, krentu, keistai ieškau stabilumo ten, kur jo neturi būti. Vakarais, tik su užrašais ir muzika, sėdžiu lauke prie seno medinio stalo ir, įsisupusi į megztinį, tyliai rašau. Rašau kažką, ko niekada niekas galbūt neperskaitys, nepamatys, nesupras, neatras. Rašau ir vėl užsisvajoju. Žiūriu į dangų, kuris seniau buvo per didelis ir nekėlė tiek emocijų, o dabar tik seku akimis dangaus takus, laukiu praskrendant lėktuvo, kuris vėl primins, kaip gera yra ištrūkti, kaip gera yra atrasti, kaip gera yra ieškoti ir, net jeigu nerandi, bandyti. Kaip gera yra vėl ištrūkti, vėl pakilti, vėl suprasti, ką galėtum jausti.

Esu jau daug kartų girdėjusi tą frazę "norėčiau būti kitur". Visada atrodo, kad kitur gali būti geriau, bet dažniausiai tokios mintys užplūsta, kai matome, kad čia mums negerai, kai jaučiames vieniši, kai liekame namie ir dešimt kartų per dieną patikrinę el. paštą, nerandame jokio laiško, tik Knygo klubo katalogą. Pasijuntame vieni, nuobodūs, ir griūna ta vasaros svajonė apie poilsį, ramybę. Tai tik senų vasarų nuoskaudos, ir daugiau nieko. Atvertomis akimis gali pamatyti savo vasarą - ilgą trijų mėnesių taką, kurio šviesa arba tamsa priklauso tik nuo tavęs. Gal ne viską sprendžiame patys, bet viskas priklauso nuo požiūrio. Didžiausios viltys dažniausiai priverčia mus padaryti beprotiškus žingsnius ir kai rezultatai nustebina, galvoji, kas tau užplaukė, kad taip padarei, bet šypsaisi, nes buvo verta. Verta išbandyti visas galimybės, verta patirti tai, kam paskui gali nebūti progos. O kartais, kai viso šito būna per akis, gali užsidaryti kambaryje su knyga ir nekreipti dėmesio į išorinį pasaulį. Pasileisti muziką, kurios gyvenime nebūtum pamaniusi, kad klausysi, ir pasilikti su savimi. Vasara - tiek galimybių ir pasirinkimų. Ir nors ekranai nešviečia, nors svajonės taip toli, kad nematai jų, pakelk galvą ir patikėk jų grožiu. Tamsios gėlės irgi žydi, o mūsų pasirinkimai daro mus tokius, kokie esame, kokius mus myli ir nekenčia. 

Ištrūkti verta, bet privalome grįžti. Aukso svajonės švies danguje, ir mes grįšime, žinosime, kad galime grįžti ten, kur buvo gera, bet kol esame čia, reikia naudotis visa patirtimi ir visomis galimybėmis, kad vėl pakeltum sparnus. Kam lėktuvai, kai galim naudotis savo sparnais? (neprisimenu vardo žmogaus, kuris to palinkėjo Yu, bet ta frazė fantastiška) Kartais atrodo, kad kitur geriau. Gali būti. Bet gyvenimas čia gali tau atverti duris grįžti ten, kur geriau. Aš tikiu, kad ištrūksiu dar kartą. Tai - geriausi vaistai nuo blogos nuotaikos ir visų kitų nesąmonių, kurios atsiranda užsisedėjus vienoje vietoje, tai įkvėpimas, atgaiva, permainos, kurių verkiant reikia. Bet dabar žinau, ką turiu daryti. Kad grįžčiau, reikia įdėti daug pastangų. Patikėti savimi nėra lengva, bet įmanoma. Viskas suvelta, viskas sumaišyta, kaip ir mano mintys. Padėk man ištrūkti dar kartą, bet aš visada grįšiu. 

iš senų laikų, kurie niekur nedingo

Skaičiau senus blogo įrašus... Po velnių, pasikeičiau. Bet nesigailiu nė vieno parašyto žodžio. Po įrašais radau daug komentarų - šypsojausi. Už kiek gerų žodžių esu dėkinga, kaip jie praskaidrindavo mano dienas.

Kai skaitai senus įrašus, nejučiomis pagalvoti, kaip bėga laikas. Ir pamatai, kaip tu pasikeitei. Manau, mano pagrindiniai principai išliko - visada tikėjau svajonėmis, visada tikėjau, kad svarbiausia yra noras ir tikėjimas savimi, motyvacija, pasiryžimas, visada stengiausi kuo labiau vertinti draugystę - daug kartų pasimokiau, kokie brangūs yra tikri draugai ir kaip skaudu tokius draugus prarasti. Pasikeitė kiti, mažiau svarbūs dalykai. Kažkuo ėmiau daugiau domėtis, kažkas iš mano mėgstamų dalylų sąrašo dingo. Erreway išsilaikė ir, žinau, visada išsilaikys. Tai - labai svarbi mano gyvenimo dalis. Daug kas tikriausiai mano, kad kvaila taip kalbėti. O man vis vien - jie pakeitė mane, pakeitė daug ką, ir aš visada branginsiu juos; branginsiu žydras Benjos akis, gražią Lu šypseną, mielą ir linksmą Felipes būdą, nuoširdžią ir kūrybingąją Camilą. Jie visi man labai svarbūs.

Skaičiau seną įrašą, kuriame rašiau, kad "Gal mano širdis tik iš rašalo, gal aš neseku mados, gal skaitau, gal kuriu, gal turiu mažai draugų, gal esu drovi, gal neflirtuoju su vaikinais, gal nesidažau kaip aborigenas prieš karą, bet nejau likusi pasaulio dalis tik ir daro tai, ko nedarau aš?" Na, kai kuriuos dalykus dabar jau galiu išbraukti iš šio sąrašo. Manau, augdami atsikratome tų užsispyrimų, stereotipų, kai visos besidažančios merginos buvo blogis, o mada atrodė kaip koks bjaurus, niekingas žodis, kurį gali vartoti kitos, tik ne tu, nes tai atrodė per daug paprasta, materialu. Imame mąstyti plačiau. Svarbu žinoti, kas esi iš tikrųjų. Tada nei dažai, nei drabužiai negali tavęs pakeisti. Jie tampa priemone išreikšti save.

Svarsčiau ir apie drauges, apie visus žmones, kurie atėjo į mano gyvenimą. Vieni iš jų man tebėra ir, manau, visada bus vieni brangiausių žmonių pasaulyje, kiti po truputį nutolo. Kartais pasidaro liūdna, ašaros akyse pasirodo, bet žinai, kad tiek, kurie išliko, yra tikri draugai. Nors ir etiketės jau nebeturi tiek reikšmės. Žinau, kad kartais jos viską sugadina. Nes besistengdama išsaugoti etiketę pamiršti, kaip viskas yra iš tiesų, koks pasaulis yra po etiketėmis ir uždangomis.

Bet tikrieji idealai visada išlieka.

"Call it strange - this is the way we are..."

you are my obsession

Juk žinot, kam bus skirtas šis pranešimas, ar ne? You are my obsession, you are my inspiration. You are my Strify. Šitas žmogus daug ką pakeitė mano gyvenime, net būdamas toli ir apskritai būdamas man nepažįstamas žmogus. Bet jis yra ir, manau, dar ilgai bus mano įkvėpimas, mano manija, mano klausimas ir išvada, mano motyvacija, mano pasiryžimas. Ši vasara visiškai pasikeitė, ir tik todėl, kad jo balsas nuolat skamba mano galvoje, jo muzika nuolat su manimi, jo nuotraukomis užgrūstas mano kompiuteris. Įvyko daug nuostabių dalykų, netgi mano kelionė įvyko todėl, kad šitas žmogutis per interviu kalbėjo apie Berlyną ir tikrąją to žodžio prasme mane suviliojo ten nuvykti. Jis mane įkvėpė ne tik kurti, jo dėka radau nuostabių žmonių. Jis man dar kartą įrodė, kad, turint pasiryžimo ir motyvacijos, visos svajonės gali išsipildyti. Jis mano istoriją pavertė kažkuo daugiau - lyg mažu jų pasauliu mano vaizduotėje. Kai prasidėjo ši vasara, aš žiūrėjau, kaip jis vaikšto Madame Tussauds muziejuje. O po mėnesio ten vaikščiojau aš pati, stovėjau ten, kur stovėjo jis su Kiro. Matote, kas nutinka, kai tokie trenkti gražuoliai kaip šis įsigauna į jūsų sąmonę ir apverčia gyvenimą aukštyn kojomis? Aš jam visada būsiu dėkinga. Jis nepažįsta manęs, aš nepažįstu jo, bet jis pakeitė mane, pakeitė šią mano vasarą. 

Galėčiau labai ilgai apie tai kalbėti, rašyti... Bet mane traukia vėl grįžti prie istorijos. Taigi, labanaktis. Strify, thank you. For everything. Your voice sounds in my head all days, your music is magic. You are my obsession.

kai ašaros akyse pasirodo, ir šypsaisi, nes yra tokių, kurie nepamiršta

Taip, yra daug tokių nuostabių žmonių, ir gera, kad pasaulis pilnas šių angelų, kurie galbūt to nė nežino, bet yra nuostabūs. Užsukau dabar į r-way.lt forumą, kur nebuvau jau šimtą metų, penkiolika minučių žiūrėjau į kompiuterio ekraną ir nedrįsau parašyti pranešimo. Kaip seniai aš ten buvau, kaip viską apleidau... Ir kiek ten žmonių, kurie lankosi, randa laiko, nepamiršta, parašo. Ašaros pasirodė akyse pamačius, kad svajotojos toliau bendrauja, toliau plepa, svajoja, juokiasi, kuria planus. Aš džiaugiuosi. Aš šypsausi pro ašaras. Tos merginos yra angelai. Visada būsiu be galo laiminga, kad turėjau galimybę su jomis susipažinti.
Nežinau, ar parašysiu ką nors, bet viską perskaitysiu. Nekenčiu savęs už tai, kad taip dažnai ir ilgam viską apleidžiu. Nekenčiu savęs už tai, kad paskui jaučiuosi dar bjauriau ir noriu pasakyti kažką, kas mane pateisintų, bet tokių žodžių nėra. Bet aš laiminga už jas. Laiminga, kad yra tokių, kurie neapleidžia, nepamiršta, tiki ir išlieka. Gal aš esu ne tokia, bet jos yra, ir tai įrodymas, kad kai kurie žmones tikrai yra angelai.

Milžiniškas hug'as ir daugybė bučinių Svajotojoms.