Gražios mintys

"Išdriskite svajoti"

"Aš saugau visas savo šypsenas tau"

"Tai mano gyvenimo garso takelis"

"Šis miestas pavertė mus kvailiais ir mes privalom dingti iš čia"

"Sudaužytas grožis"

"Jie keliavo taip toli, kad rastų nors truputi tiesos ir niekada nebegrįžo namo"

"Šiandien Dievas vilki juodai"

"Mes keliavome taip toli, bet neradome jokios vilties"

"Kartais, kai aš sakau "Man viskas gerai", aš noriu, kad kažkas pažvelgų man į akis ir sakytų "Pasakyk tiesą".

"Robotai neverkia"

"Tikra draugystė tęsiasi amžinai"

"Draugas ar geriausias draugas? Kuo tai skiriasi?"

"Aš nebijau laimingų pabaigų. Aš bijau, kad tokios gali nebūti mano gyvenime"

"Draugai yra kaip žvaigždės - tu ne visada gali juos matyti, bet jie visada yra šalia"

"Geriausias draugas yra tas, kuris pasižiūri į tave, ir nors tu šypsaisi, jis vis tiek pamatys, kad kažkas negerai"

"Draugai yra vaivorykštės gyvenimo audroje"

Draugystė - tai...?

Draugystė - tai kai draugui tu esi brangesnė už visą pasaulį.
Draugystė - žinojimas, kad tu dėl draugo padarytum viską.
Draugystė - kai draugui pasakai "Taip, man viskas gerai", jis pasižiūri tau į akis ir sako "Pasakyk tiesą".
Draugystė - kai kartu ir juoketes, ir verkiat.
Draugystė - tai žinojimas, kad draugas niekada neišeis, net jei jis toli, jis vis tiek bus šalia.
Draugystė - tai pagalba ir palaikymas - besąlygiški ir amžini.
Draugystė - tai visos nesamonės, kurias iškrėtėt kartu, tai visos bendros nuotraukos, esančios tavo fotoalbume ir telefone, tai visi prisiminimai, suslapstyti širdies kampuose.
Draugystė - tai priėmimas kito tokio, koks jis yra.
Draugystė - kai susipykę jūs išsakote viską, kaip yra, nesislėpdama ir nemeluodami.
Draugystė - tai kai tikrai matai iš akių.
Draugystė - tai žinojimas, kad laisvai gali pabaigti draugo pradėtą sakyti sakinį.
Draugystė - kai užmiršti, ką veikei vakar, bet visus metus prisimeni, kada bus draugo gimtadienis.
Draugystė - tai abipusis jausmas, kuomet žinai, kad ne tik tu dėl jo padarytum bet ką, bet ir jis nedvejodamas stotų už tave.
Draugystė - tai saulės zuikučiai ant sienų, tai gaudyti lietaus lašai, tai surasti keliai be pabaigų.
Draugystė - tai viltis, kad visada gali rasti išeitį, viltis, kad kažkas tau padės.
Draugystė - kai bet kada gali draugui paskambinti, net ir antrą nakties, jis vis tiek išklausys.
Draugystė - tai kai gali laimę padvigubinti, o liūdesį padalinti per pus ir sumažinti.
Draugystė - tai kažkas, ko ieškom visą gyvenimą. Ir galbūt randam, galbūt ne.
Draugystė - tai...?

Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę...

Kai draugystė stovi ant neišsakytų žodžių pamatų, viskas ima byrėti. Šiandien pamačiau daug naujo, to, ko nepastebėjau ankščiau, daug nuslėptų dalykų, kurių nė neįtariau. Kaltos buvom visos, bet aš norėjau, kad išsiaiškintume, o mes pratylėjom...
Aš iš tiesų nebežinau, kas darosi, bet man tikrai dabar pikta. Nejau jums nei kiek nereikia tos nuoširdžios draugystės, kai nėra paslapčių ir varymo viena ant kitos, kai nėra patyčių ir lipimo per galvas? Mes tik lenktyniaujam, beveik kasdien kažkuri gali likti užnugaryje, gali būti pamesta. Ir man tai taip atsibodo. Aš nekaltinu, nenoriu taip elgtis.
Tiesiog pritrūkau žodžių rasti tam, ką noriu pasakyti. Tiesiog... Žyga beveikm nekalbėjo išvis, ir ta tyla. Lyg svetimos būtume. Tie kvaili, bereikšmiai, nenuoširdūs atsiprašymai, tie neprasmiai žodžiai, ir tas jūsų juokas. Man skaudu. Man beproto skaudu. Aš žiūrėjau, kaip jūs ten sau kikenot, ir pagalvojau - "Dieve, nejau tai mano draugės?" Tos, su kuriom tiek visko patyriau? Tos, su kuriom man būdavo taip smagu? Galbūt visa tai tebuvo kaukės, miražas...
Nebevertinam nieko... Pagalba, palaikymas darosi nereikalingas. Patyčios, tos nematomos, paslėptos patyčios, tas noras būti pirmai. Aš to nenoriu. Aš pasiduodu, pasuoju, pabėgu, palieku, pasitraukiu.
Draugės yra šis tas daugiau, patikėkit, ar bent draugės, kokias įsivaizduoju aš. Šis tas stipresnio vadinama draugyste, tam reikia pasitikėjimo ir nuoširdumo, o ne tylos ir baimės prakalbėti, o juo labiau ne slėpimosi už televizoriaus kalbant. Žinot, man iš tiesų skaudu, aš nenoriu Silvai juolab gadinti nuotaikos po kirpimo, po jos permainų, žinau, kad jai gera, bet privalėjau parašyti, ką manau, nes būčiau sprogus.
Galbūt laikas man kuriam laikui pasitraukti.
Žinot, galbūt bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę...

Vaizduotės sparnais

Kartą gyveno mergina, kuri daug svajojo. Jos svajonės jai nutiesdavo ilgą kelią į laisvę, ji pakildavo virš ūkanoto miesto ir nuskrisdavo, plasnodama savo vaizduotės parnais. Šie ją nešdavo virš žalių pievų, pilnų žydinčių pienių, virš spalvotų gėlių lysvėse, virš ežerų ir upių, virš didingų miškų ir girių, virš medžiuose giedančių paukščių ir pakeldavo net iki debesų.
Dažnai jai atrodydavo, kad Tas, kuris sukūrė pasaulį, ją įdėjo ne į tą vietą. Ji jautėsi kitokia nei aplinkiniai, ne ypatinga, bet greičiau kitaip mąstanti, gal sugadinta, gal ne. Ji dažnai pasvajodavo, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu ji būtų gimusi kažkur kitur, kur pasaulis platesnis ir laisvesnis. Kartais ji norėdavo gyventi aname amžiuje, nes mėgo senovę.
Svajodavo ji ne tik apie kitokį gyvenimą, bet ir apie kitokius žmones - nuoširdesnius, jautresnius, supratingesnius, dėkingesnius, atviresnius. Svajodavo, kad draugai dažniau pasakytų gerą žodį, kad tėvai labiau rūpintųsi ir suprastų, kad ir ji pati dažniau prisimintų šeimą, dažniau palaikytų draugus.

Aš nežinau, ar svajonėms bus lemta išsipildyti. Aš nežinau, ar kada nors galėsiu nuoširdžiai pasakyti, kad viskas tikrai bus gerai. Nežinau, ar galiu patikėti likimui ar pačiam gyvenimui vesti mane tolyn. Aš visada noriu ir norėsiu pati nusitiesti sau kelią į priekį.