Rytoj

Laukiu ir bijau...
Ryt ta diena. Diena, kai paaiškės, kas pateko į Metų skaitytojo konkurso finalą... Šakės, kaip aš laukiu. Bet ir bijau. Nežinau, noriu ten patekti, bijau nusivilti tiek svajojus apie tai...
Laimė, yra mane palaikančių žmonių. Ačiū Simai :}***
Taigi, dabar viskas, kas man beliko, tai laukti rytdienos ir kas dvi minutes rytoj lakstyti prie kompo.

Niekada nebebus taip kaip buvo...

Vakar buvo nepamirštamas vakras :}*
Ačiū dviems su manim buvusiems žmonėms už tai. O trečiam žmogui, kurio nebuvo vakarėlyje, bet jis dabar garantuotai tai skaito, noriu pasakyti, kad niekada nenorėjau to žmogaus įžeisti ir atskirti nuo mūsų. Tiesiog viskas, kas nutiko iki šiol, yra beveik istorija, todėl negali prasidėti iš naujo. Tiesiog per daug poasakyti piktų žodžių, per daug ašarų pralieta, per daug jausmų buvo slėpta viduje. Ir dabar vėl viskas sugrąžinti...? Žodžius, veiksmus, piktus žvilgsnius ir tylų priekaištą...? Gal sunku, gal ilgesys ir kankina, bet vėl viską grąžinusios pradėsime kažką, kas suteiks daug skausmo. Vėl. Vėl kentėti aš nenoriu. Nenori niekas. Tad neverta vėl pradėti iš naujo. Gal mes ir pasikeitėm, bet ne tiek, kad galėtume blogį pavertsi gėriu, o piktų žodžių neištarti. O pradėjus viską iš naujo, bet pykčių mes neišsiversime. Gerai pasakė vienas žmogus - "Baigiam viską, arba Doncę teks plėšt pusiau". Bet aš ne daiktas. Ir neleisiu savęs plėšyti. Vis dėl to esu žmogus, myliu savo draugus, bet myliu ir save, todėl stengiuosi rinktis tai, kas suteiktų mažiau skausmo.
Atsiprašau, jei tave įžeičiau, jei įskaudinau, bet dariau tai tik dėl to, kad norėjau tau aiškiai pasakyti, kad viskas vėl neprasidės iš naujo.
Kaip sakė Žyga - "Niekada nebebus taip, kaip buvo."

Turbūt dabar manai, kad aš čia vėl įkišu kitus. O aš? Aš tik noriu laisvės ir ramybės. Daug kentėjau per tuos visus įvykius, patikėk, ne tau vienai buvo skaudu. Bet dabar viskas baigta, ir daugiau kentėti aš nenoriu.
Tai tiek...

Neatrastieji

Man įstrigo vienos draugės pasakyti žodžiai: "Jos turi, bet jos nenori. O jos neturi, bet jos nori."
Gal tai ir yra gyvenimo tiesa? Kad tie, kurie "turi", tiesiog nenori to nedonstruoti, parodyti, pasižymėti tarp kitų. Jiems užtenka to, kad jie patys tai žino, o kitų nuomonė jiems menkai ko verta. O tie, kurie "neturi", bet nori, susikuria aplink save netikrą pasaulį, laiko save ypatingu ar nori, kad kiti tokiu laikytu - kitaip sakant, deda visas pastangas, ir tik dėl to iškyla.
Gal tie turintys, neatrastieji, gyvenimą supranta kitaip? Nežinau, gal jiems nereikia to apsimestinio gerumo, naivumo, gražumo? Gal geriau liūdnas veidas nei šypsenos kaukė? Ar verta apsimesti kažkuo netikru, lyg įlįsti į muilo burbulą, kurį gali bet kada susprogdinti kažkas iš išorės?

Metų skaitytojo konkursas

Mano svajonė :}*
Tad jau šiandien išsiunčiau rašinį konkursui ir tikiuos patekti tarp penkių laimingųjų, kurie rungsis dėl Metų skaitytojo titulo. Iš tiesų pats titulas man nėra svarbiausia. Nėra svarbu nei nugalėtojo laukiantis prizai. Svarbiausia, kad tai...nauja patirtis, mano įvertinimas, mano, kaip skaitytojos svajonė.
Skaitau, nes man tai patinka, bet konkursai, susiję su knygomis mane visada traukė, o tai yra pagrindinis, didžiausias, garbingiausias konkursas.
Tiesa sakant, šį rašinį aš išsiunčiau savo lietuvių kalbos mokytojai perskaityti, bet iš jos atsakymo niekaip negaunu, o terminas baigias jau sausio 4 dieną... Tad šiandien, vos prieš kelias minutes, pati išsiunčiau rašinį konkursui. Bibliotekoje man pasiūlė pasitarti su mokytoja dėl dalyvavimo, bet tai mano svajonė, ir jeigu mokytoja negali man laiku padėti, aš tiesiog pasitikėsiu savo sėkme ir...viską padarysiu pati.
Et, kaip laukiu tų 5 laimingųjų paskelbimo... Ir tikiuos patekti tarp jų.
Dėl savo svajonės.