Man įstrigo vienos draugės pasakyti žodžiai: "Jos turi, bet jos nenori. O jos neturi, bet jos nori."
Gal tai ir yra gyvenimo tiesa? Kad tie, kurie "turi", tiesiog nenori to nedonstruoti, parodyti, pasižymėti tarp kitų. Jiems užtenka to, kad jie patys tai žino, o kitų nuomonė jiems menkai ko verta. O tie, kurie "neturi", bet nori, susikuria aplink save netikrą pasaulį, laiko save ypatingu ar nori, kad kiti tokiu laikytu - kitaip sakant, deda visas pastangas, ir tik dėl to iškyla.
Gal tie turintys, neatrastieji, gyvenimą supranta kitaip? Nežinau, gal jiems nereikia to apsimestinio gerumo, naivumo, gražumo? Gal geriau liūdnas veidas nei šypsenos kaukė? Ar verta apsimesti kažkuo netikru, lyg įlįsti į muilo burbulą, kurį gali bet kada susprogdinti kažkas iš išorės?
1 komentaras:
Manau "Turintieji" supranta ,kad gyveniams nėra nuostabus net jei ir turi ,o "neturintieji" visada labiau linkę į pesimizmą ir įsivaizdavimą ,kad "turint" gyveniams geresnis .
Be to ,manau visi turi tik nevisi tai žino ir randa .
Rašyti komentarą