vakaras su... ach, tiesiog The Way We Are

Šį vakarą Strify balsas skambėjo tuščiose Krekšlių gatvėse, mano virbalai patys mezgė beveik užbaigtą šaliką, o arbata su cinamonu buvo skanesnė nei kada nors anksčiau. Frazė "Gerti imbierinę arbatą ir filosofuoti Berlyne" man virto puikiu vakaru balkone geriant arbatą, klausant muzikos, mezgant ir, aišku, filosofuojant. Nesvarbu, kad pro šalį važinėjo įkyrūs klasiokai ant savo motorolerių, nesvarbu, kad buvo vėsu. Mane šildė arbata, jo balsas, jų muzika ir tekstai, mano mintyse gimė naujos idėjos istorijai, mane palaikė ir džiugino nuostabūs skaitytojų komentarai. Gera pabūti čia ir dabar. Ir ačiū tam geltonąjam, taip primenančiam Niujorką, taksi. Geriausios mintys ateina tada, kai to visai nesitiki. O didžiausios dovanos slepiasi mažiausiose pakuotėse.

Out of Love

As I was searching for some cookies in an empty jar, I realised some days are made to press restart. I wasn't listening, you stopped asking - we watched our beauty fade away... Out Of love -  caught in a trap, no turning back when are you out of love. It's all said and done and you're still holding on yet... You are out of love.

Štai ir aš. Sugrįžau po savo trumpų atostogų, kurios man paliko tikrai gerų įspūdžių - jūra, vėjas, muzika ir tas blizgesys naktimis gatvėse. Ir skani kava Titanike rytais, ir ta senovine kino salė, ir susitikimas su Sandra, ir smėlis knygoje apie Egiptą, ir ta Strify kepurė, kurią radau ir nusipirkau. Ir mintys istorijai. Naujos, šviežios, kvepiančios šaltu Baltijos jūros oru. Ir dabar dar labiau laukiu kitos kelionės. Dar daugiau įspūdžių ir šiaip... viskas tada būna gerai, viskas būna įdomu.

Pagalvokit, liko tik trys birželio dienos. Ir aš tokia nustebusi, nes maniau, kad vasara iš tiesų bus nuobodoka. Bet dabar aš tikrai laiminga, kad birželis prabėgo greitai ir paliko daug gerų įspūdžių. Šalikas, knyga, muzika, bizarrai, istorija, Strify, dainų žodžiai, knyga apie Berlyną (pravers), jūra, saulė, smėlis, vėl muzika ir tas jo nuostabus balsas, fotoaparatas, nuotraukos prie jūros, karštis, smėlis, svajonės, idėjos, citatos... Viskas tiesiog suteikia man gerų emocijų. Buvo dalykų, kurie jums pasirodytų nereikšmingi, tokie kaip Doriano Grėjaus portretas ar kelios geros nuotraukos ir didelių atradimų, tokių kaip susitikimas su Sandra, artėjanti kelionė, apie kurią greitai papasakosiu plačiau, Cinema Bizarre sugrįžimas į mano gyvenimą ir dar milijonai kitų nuostabių smulkmenų. Sugrįžusi kūryba. Beveik numegztas šalikas. Tos dainos ir tas balsas, kuris įkvėpia. Gerai, užteks kalbėti tais trumpais sakiniais. Viskas iš eilės.

Taigi, buvau ką tik padariusi trumpą pertrauką ir dabar vėl sėdau rašyti sugrįžusi iš miško. Ten berenkant mėlynes man parašė Sima ir nudžiugino tuo faktu, kad mes tikriausiai šią vasarą susitiksime. Laukiu meetų. Man labai patiko susitikti ir pabendrauti su Sandra (kuri mane gerokai nustebino, nes iš tiesų buvau susidariusi apie ją kitokią nuomonę. Žinoma, nustebino iš gerosios pusės. Ji tikrai labai mielas žmogus), o dabar svajoju pamatyti Simą ir Laurą. Galbūt ir daugiau meetų susiplanuosiu. Pasiilgau tų nuostabių merginų.

Ir pagaliau apie Šventąją (toks ir buvo mano šio pranešimo tikslas). Nuotraukas įkelsiu vėliau, nes prie šio kompiuterio, iš kurio paskutiniu metu jus pasiekia mano pranešimai, neprisijungia mano fotoaparato laidas (vat tau ir modernios technologijos). Bet buvo tikrai gera keturioms dienoms ištrūkti iš Ukmergės, pabūti kitur, galų gale pabūti prie jūros, aplankyti seniai matytas geras vietas, pasvajoti, paskaityti, paklausyti muzikos kitoje aplinkoje, nueiti į kiną Palangoje žiūrėti paprastos romantinės komedijos ir pabūti toje senoje, bet kažkodėl mieloje kino/teatro/... salėje. Aprašyčiau viską plačiau, bet norėčiau tai daryti tuo pačiu įkeldama nuotraukas. Mąstau vaizdais. Taigi, truputi reikės palaukti mano "Šventosios-Palangos-autostrados kronikų". Ačiū, jeigu jums užteko kantrybės perskaityti šį ilgą, pagalais parašytą pranešimą, kurio metu mano mintys šokinėjo lyg pakvaišę, nes tikrai noriu tiek daug visko papasakoti. Greitai bus daugiau naujienų.

Je Ne Regrette Rien

Ach, kaip aš įsimylėjau tą dainą, kaip aš juos įsimylėjau. Šiomis dienomis (nežinia, kodėl) vis neturiu laiko parašyti į blogą, nors įvykių yra daug. Todėl tik trumpai parašysiu, kad ryt išvykstu į Šventąją ir sugrįšiu 28-ąją dieną. Nedidelis poilsio laikas, nors ir namie gerai leidžiu laiką. Taigi, susimatysim 28-ąją dieną, tada tikrai parašysiu daugiau. Tikiu, kad grįžus drąsiai sakysiu Je Ne Regrette Rien. Nors ir dabar tai sakau. Kaip savo mylimos dainos žodžius. Strify, tavo balsas nuostabus. Tu pats irgi. Gerai, neišsiplečiam. Išvykstu su bizarrais ir idėjomis.

my bizarre summer (for him and his music)

Ką tik perskaičiau naujausią Simos pranešimą apie filmus ir pagalvojau, kad bus keista, jei ir aš imsiu apie juos pasakoti. Bet būtent su šia mintimi prisėdau prie kompiuterio. Vakar vėl buvau kine ir, kadangi buvau kartu su savo mažuoju Arnuku, ėjau žiūrėti naujausio Šreko. Dar viena šrekiados dalis, jau ketvirtoji, ir visai nebloga. Sutinku su tais, kurie mano, kad tesinių jau tikrai per daug, bet Šrekas tikrai tapo populiariu kino personažu ir kūrėjams vis dar sekasi tai išnaudoti ir sukurti gana įdomų siužetą. Na, ir 3D vaizdas buvo puikus. Po Šreko pakankinau visus, priversdama manęs laukti ir išsiprašiusi nuėjau viena pasižiūrėti filmu kraupiai išverstu pavadinimu Ponas ir Ponia Gansteriai (Killers). Na, Ashtono niekada nebūna per daug, ypač šaudančio į visus ir lakstančio greitomis mašinomis. Taigi, turėjau tikrą kino šeštadienį.

Prasidedant šiai vasarai nemaniau, kad vėl taip užsikrėsiu bizarr'ais. Pamenu senas geras dienas, kai Silvos telefone suradau vieną jų dainą ir tai buvo pirmoji Cinema Bizarre daina, kurios klausiausi. Man ji beprotiškai patiko, ir taip beveik prisiklijavau prie Silvos telefono kelioms dienoms, kol pati atsisiunčiau Forever or Never (kokia gi kita daina tai galėjo būti?). Paskui sekė koncerto neišsipildžiusi svajonė, ir po kiek laiko nustojau jų klausytis. Na, dabar mano telefonas vėl pilnas jų dainų, ir tai man primena anuos mokslo metus. Vis dėl to Cinema Bizarre nuostabūs. Per vėlai susigriebiau ir man dėl to labai gaila, bet vistiek - jų muzika liko, ir klausytis jos man yra didžiulis malonumas. Bėga šios vasaros dienos, aš tik kažką rašau (kažką - vis nepavykstantį, neatrandamą, nesukuriamą iki galo dalyką), klausausi Cinema Bizarre, retkarčiais pasižiūriu į Strifio nuotrauką, paskaitau Šekspyrą ir vėl klausausi muzikos. Ir dar mezgu. Taip, užsibrėžiau sau tikslą per šią vasarą nusimegzti šaliką, jeigu spėsiu (tikrai spėsiu!) dar ir gražias prištines be pirštų, kokias man rodė ta maloni pardavėja siūlų parduotuvėje. Na, bent kol kas mane į priekį varo tik muzika. Kol Strifis dainuoja, aš, susisupusi į šiltą pledą, mezgu. Puikios vėsios vasaros dienos.

lietus

Sėdžiu kambaryje, lauke lyja. Langas praviras, girdėti lietaus šniokštimas, paukščių balsai, ryto tyla, retkarčiais pasigirsta pravažiuojančios mašinos. Pro langą iš lauko sklinda gaivus lietaus kvapas - kaip vasarą prie jūros, šaltą rytą, kai neseniai lijo, bangos skalauja smėlį, tavo pėdos lieka tau praėjus, o aplink daugiau nei vieno žmogaus. Sugrįžus į Palangos gatves, sutinki paštininką, matai, kaip žmones ruošiasi darbo dienai, atsidaro pirmosios kavinės, pravažiuoja kelios mašinos su naujai atvykusiais turistais, kelios išvažiuoja ir palieka ramų rytinį kurortą. Čia amžinas šurmulys vakarais ir šalto ryto stebuklinga tyla šią minutę.

sugrįžom iš žaibų ir lietaus

Labas rytas visiems. Skauda visas rankas ir apskritai viską - vakar naktį sugrįžau iš žaibų ir lietaus, sukandžiota uodų ir pavargus. Vakar buvo paskutinė mūsų klasės ekskursija. Dvidešimt vaikų, didžioji klasės dalis (dešimt nevažiavo), beprotiškas karštis, paskui smarkus lietus laive, tada nuotykių parkas, žaibai, šokantis fontanas, dar daugiau lietaus, žaibų, griaustinio, ir tamsus nakties dangus, bevažiuojant tris valandas namo. Grįžusi buvau pavargus ir griuvau miegoti, negirdėdama jokio griaustinio, kuris tada man mažiausiai rūpėjo. Bet ekskursija buvo visai nebloga, vis dėl to - tai paskutinė ekskursija su šia klase, su šia auklėtoja, su šia mokykla. Pirmadienį dar nueisiu į mokyklą, atiduosiu anglų projektą, susitvarkysiu reikalus su auklėtoja ir laukiu tos dienos, kai bus oficialiai paskelbta, kad baigiau aštuntą klasę. Tada su Silva eisim į gimnaziją, nešim pažymius, vidurkius ir tikėsimes patekti į vieną klasę. Visa vasara bus kupina laukimo ir nežinios. 

Atrodo, visi tik ir sveikinasi su vasara. Na, aš ją jau irgi jaučiu, bet visiškai atsipūsti galėsiu tik mokslams oficialiai pasibaigus. Tada lauksiu birželio pabaigos ir išvažiuosiu į Šventąją, o liepą turėtų įvykti mano didžioji kelionė į Prancuziją. Viskas skamba taip nuostabiai, ir aš labai tikiuosi, kad viskas bus gerai ir aš tikrai išvažiuosiu. To man reikia kaip oro. To dingimo, pabėgimo, kitų vietų, miestų, tų milžiniškų sunkvežimių, kuriuos tik ir matai bevažiuodama, kitų kalbų ir žmonių, tų nuotykių (jau patirtų bevžaiuojant į Ispaniją), kai penktą ryto sėdi Prancuzijoje ant akmens, teka saulė, o tu vartai prancuzišką Elle numerį, nieko nesupranti ir šypsaisi tekančiai saulei, nes aplink taip gera ir ramu - tyli, tuščia degalinė, visi miega autobuse, o tu sėdi lauke, šalta, drėgna, bet gera ir ramu. Kelionės man kaip oras.

Ką gi, man jau laikas. Kaktoje trys uodų įkandimai. Gražios visiems vasaros pradžios.