sugrįžom iš žaibų ir lietaus

Labas rytas visiems. Skauda visas rankas ir apskritai viską - vakar naktį sugrįžau iš žaibų ir lietaus, sukandžiota uodų ir pavargus. Vakar buvo paskutinė mūsų klasės ekskursija. Dvidešimt vaikų, didžioji klasės dalis (dešimt nevažiavo), beprotiškas karštis, paskui smarkus lietus laive, tada nuotykių parkas, žaibai, šokantis fontanas, dar daugiau lietaus, žaibų, griaustinio, ir tamsus nakties dangus, bevažiuojant tris valandas namo. Grįžusi buvau pavargus ir griuvau miegoti, negirdėdama jokio griaustinio, kuris tada man mažiausiai rūpėjo. Bet ekskursija buvo visai nebloga, vis dėl to - tai paskutinė ekskursija su šia klase, su šia auklėtoja, su šia mokykla. Pirmadienį dar nueisiu į mokyklą, atiduosiu anglų projektą, susitvarkysiu reikalus su auklėtoja ir laukiu tos dienos, kai bus oficialiai paskelbta, kad baigiau aštuntą klasę. Tada su Silva eisim į gimnaziją, nešim pažymius, vidurkius ir tikėsimes patekti į vieną klasę. Visa vasara bus kupina laukimo ir nežinios. 

Atrodo, visi tik ir sveikinasi su vasara. Na, aš ją jau irgi jaučiu, bet visiškai atsipūsti galėsiu tik mokslams oficialiai pasibaigus. Tada lauksiu birželio pabaigos ir išvažiuosiu į Šventąją, o liepą turėtų įvykti mano didžioji kelionė į Prancuziją. Viskas skamba taip nuostabiai, ir aš labai tikiuosi, kad viskas bus gerai ir aš tikrai išvažiuosiu. To man reikia kaip oro. To dingimo, pabėgimo, kitų vietų, miestų, tų milžiniškų sunkvežimių, kuriuos tik ir matai bevažiuodama, kitų kalbų ir žmonių, tų nuotykių (jau patirtų bevžaiuojant į Ispaniją), kai penktą ryto sėdi Prancuzijoje ant akmens, teka saulė, o tu vartai prancuzišką Elle numerį, nieko nesupranti ir šypsaisi tekančiai saulei, nes aplink taip gera ir ramu - tyli, tuščia degalinė, visi miega autobuse, o tu sėdi lauke, šalta, drėgna, bet gera ir ramu. Kelionės man kaip oras.

Ką gi, man jau laikas. Kaktoje trys uodų įkandimai. Gražios visiems vasaros pradžios.