atklydę iš šokio

10 minučių salėje - valanda.
Šokis - gyvenimas.

Klausykit, tai buvo nepakartojama.

(laukite tęsinio)

artėjant pavasariui, kai tirpsta sniegas

Šiandien viskas jau taip kvepia pavasariu - išėjus iš mokyklos švietė saulė, sniegas tirpsta, pučia vėjas, kedena plaukus, šiltas pirštines galima palikti namie, artėja laikas, kai išsitrauksim plonus paltus, o šituos šilumos saugotojus, kuriuos nešiojam dabar, pakabinsim į spintas.
Pavasariu man pakvipo ir Emmos Watson drabužių linija. Emma surengė projektą "People Tree", dar nespėjau visko apie jį išsiversti, bet žinau tiek, kad projekto esmė - ekologija, aplinka ir svarbiausia - ekologiški drabužiai, kuriuos kuria pati Emma. Manau, tai fantastiška. Labai graži šio projekto fotosesija žalumoje, pievose, kur viskas taip ir kvepia nuostabiuoju pavasariu. Žaviuosi Emma, kad ji ėmėsi viso to ir jai puikiai sekasi.
Tiesa, penktadienį buvau Vilniaus knygų mugėje. Taip keista atvažiuoti ten iš Ukmergės, kur knygas skaitančius žmones galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti ir pamatyti Vilniuje žmonių minias, laukiančias eilėje prie įėjimo tam, kad galėtų nusipirkti, pasižiūrėti knygų. Aš tikra, kad man pavyks išvažiuoti mokytis į Vilnių ir galėsiu pasijusti laisvesnė. Daug kas iš mano pažįstamų smerkia Ukmergę. Aš nesmerkiu jos. Nežinau, kodėl, šis miestas man savotiškai mielas. Bet čia būtent man labai svarbiu kultūriniu požiūriu negaliu jaustis laisva, čia per daug žmonių, kurie tai varžo. Žinoma, niekas negali man drausti skaityti knygų ar eiti į spektaklius, bet čia tokia daugybė žmonių, kurie to nesupranta. O norėtųsi, kad čia būtų daugiau širdžiai artimų personų. Bet kai tik apie tai pagalvoju, prisimenu Silvą ir jos nenugalimą norą, tiksliau, įsitikinimą, kad mes iš čia išvažiuosim ir viskas pasikeis. Ach, ta ateities viltis... Lyg mažų vaikų noras kuo greičiau bėgti į kiemą pas draugus - taip vilioja, taip traukia, taip įdomu, kas gi gali nutikti. Kažkodėl manau, kad dar daugybę kartų grįšiu į Ukmergę. Silvai užtenka drąsos mauti iš čia ir tvarkytis, kurti nuostabų gyvenimą kitur. Aš, žinau, dar daug kartų grįšiu. Tiesiog tam, kad pasivaikščiojau po tą senove dvelkianti senamiestį ar bent po mišką, kur tiek daug mano pėdų, tiek daug nuotraukų daryta, tiek daug idėjų paslėpta. Kvailas, naivus prisirišimas.
Dabar pas mane groja David Cook'o daina Light On. Jo dainos yra šiek tiek niūros, liūdnos, ganėtinai trankios, bet kažkodėl man atrodo, kad jos labai tinka pavasariui. Jos pažadina. Jeigu žiemą pramiegojau, susisupus į šiltą megztuką, tai jo dainos mane prikels pavasariui. Ir dabar atsimenu - žiemą dažniausiai nevykdavo jokie pykčiai su draugėmis. Viskas prasidėdavo pavasarį, sielos pabusdavo, ateidavo noras kovoti už save. Ir dabar viskas bus taip pat. Pavasaris mus visus pažadins. Liko tik pusę metų šioje mokykloje. Tiek nedaug. Tik pavasaris. Tas vienas be proto laukiamas, išsvajotas pavasaris.

seni nauji atradimai

Vakar, beieškodama sportinių šokių muzikos, atradau seną ir man labai gerai pažįstamą dainą "De Hombre A Mujer". Tai čia čia čia muzika, pagal kurią šokau ne vieno sportinių šokių konkurso metu. Ta daina man sukėlė daugybę prisiminimų, ir esu tikra, kad ji skambės mano ausinėse visą šį ilgą savaitgalį.
Gražu, už lango sninga. Kartais pasvarstau, kad jeigu ne žiema, visas tas sniego grožis ir trapumas, pusnys ir varvekliai, negalėčiau rašyti. Juk tiek įkvėpimo man duota aplinka, žmones, gamta, šiais metais - ir žiema. Netgi mokykla šiemet įkvepia kurti istorijas, nes artėja gimnazija, ir visi sujudę, galvose tik vienas klausimas - į kurią gimnaziją eisi? Artėja tiek daug permainų ir pasikeitimų, kad net nežinia, ar galiu tai taip ramiai aprašyti. Gal tai ir turi likti dalimi mano gyvenimo, o ne sutilpti į istorijas. Įkvėpimas, visomis formomis ir visomis spalvomis, iš visur ir visada pasiekiantis - štai kas yra magija, štai kuo galiu džiaugtis. Tik kartais reikia atskirti tai, ką gali "apdoroti" ir užrašyti, o kas turi likti dalimi gyvenimo - skaitytojui nežinoma paslaptimi.
Tiesa, nuolat prisimenu vieną klausimą, draugės užduotą per vakarėlį - "Jeigu galėtum pasirinkti, kas būtum - šokėja ar rašytoja?". Ką aš atsakiau? Šokėja. Ar gali būti, kad vis dar labiau už rašymą myliu šokius, nors praėjo jau beveik treji metai?

spektaklių maratonas, regetonas ir juodos klasikos ritmas

Taip seniai rašiau, nė pati nepastebėjau, kaip greitai pralėkė laikas. Iškart apie nuostabius įvykius.
Vasario antrą dieną buvau spektaklyje "Radijo ereliai", kuris man labai patiko. Juokiausi visą visą laiką, kurį praleidau salėje, tą patį (užtikrinu) darė ir kiti žiūrovai. Spektaklyje vaidino Gytis Ivanauskas, taigi išsipildė mano svajonė pamatyti jį ne tik šokantį, bet ir vaidinantį (o vaidina jis tikrai labai gerai). Tiesa, šokantį jį irgi greitai pamatysiu gyvai, nes 28-ą dieną su Silva eisim žiūrėti "Šok su manimi" teatralizuoto šokio spektaklio. Beprotiškai to laukiu. Šokių esu labai pasiilgusi, ir kas kart pamatant kitus šokant man užima kvapą. Greičiau ateitų ta vasario 28-oji.
Taip pat ėmiau mokytis šokti regetoną. Nieko labai sunkaus nėra, bet kai lėtai, pagal pamokas, padariau visus judesius, pagal muziką juos atlikti vos spėjau. Bet dabar jau visai neblogai moku. Netgi susidėliojau savo pačios regetono versiją, sujungta iš įvairių pamokų ir "Šok su manimi" porų šokio. Gera nors trumpam vėl grįžti prie šokio. Ne, jis niekada nedings iš mano širdies.