pirmadienis, vasario 22, 2010

artėjant pavasariui, kai tirpsta sniegas

Šiandien viskas jau taip kvepia pavasariu - išėjus iš mokyklos švietė saulė, sniegas tirpsta, pučia vėjas, kedena plaukus, šiltas pirštines galima palikti namie, artėja laikas, kai išsitrauksim plonus paltus, o šituos šilumos saugotojus, kuriuos nešiojam dabar, pakabinsim į spintas.
Pavasariu man pakvipo ir Emmos Watson drabužių linija. Emma surengė projektą "People Tree", dar nespėjau visko apie jį išsiversti, bet žinau tiek, kad projekto esmė - ekologija, aplinka ir svarbiausia - ekologiški drabužiai, kuriuos kuria pati Emma. Manau, tai fantastiška. Labai graži šio projekto fotosesija žalumoje, pievose, kur viskas taip ir kvepia nuostabiuoju pavasariu. Žaviuosi Emma, kad ji ėmėsi viso to ir jai puikiai sekasi.
Tiesa, penktadienį buvau Vilniaus knygų mugėje. Taip keista atvažiuoti ten iš Ukmergės, kur knygas skaitančius žmones galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti ir pamatyti Vilniuje žmonių minias, laukiančias eilėje prie įėjimo tam, kad galėtų nusipirkti, pasižiūrėti knygų. Aš tikra, kad man pavyks išvažiuoti mokytis į Vilnių ir galėsiu pasijusti laisvesnė. Daug kas iš mano pažįstamų smerkia Ukmergę. Aš nesmerkiu jos. Nežinau, kodėl, šis miestas man savotiškai mielas. Bet čia būtent man labai svarbiu kultūriniu požiūriu negaliu jaustis laisva, čia per daug žmonių, kurie tai varžo. Žinoma, niekas negali man drausti skaityti knygų ar eiti į spektaklius, bet čia tokia daugybė žmonių, kurie to nesupranta. O norėtųsi, kad čia būtų daugiau širdžiai artimų personų. Bet kai tik apie tai pagalvoju, prisimenu Silvą ir jos nenugalimą norą, tiksliau, įsitikinimą, kad mes iš čia išvažiuosim ir viskas pasikeis. Ach, ta ateities viltis... Lyg mažų vaikų noras kuo greičiau bėgti į kiemą pas draugus - taip vilioja, taip traukia, taip įdomu, kas gi gali nutikti. Kažkodėl manau, kad dar daugybę kartų grįšiu į Ukmergę. Silvai užtenka drąsos mauti iš čia ir tvarkytis, kurti nuostabų gyvenimą kitur. Aš, žinau, dar daug kartų grįšiu. Tiesiog tam, kad pasivaikščiojau po tą senove dvelkianti senamiestį ar bent po mišką, kur tiek daug mano pėdų, tiek daug nuotraukų daryta, tiek daug idėjų paslėpta. Kvailas, naivus prisirišimas.
Dabar pas mane groja David Cook'o daina Light On. Jo dainos yra šiek tiek niūros, liūdnos, ganėtinai trankios, bet kažkodėl man atrodo, kad jos labai tinka pavasariui. Jos pažadina. Jeigu žiemą pramiegojau, susisupus į šiltą megztuką, tai jo dainos mane prikels pavasariui. Ir dabar atsimenu - žiemą dažniausiai nevykdavo jokie pykčiai su draugėmis. Viskas prasidėdavo pavasarį, sielos pabusdavo, ateidavo noras kovoti už save. Ir dabar viskas bus taip pat. Pavasaris mus visus pažadins. Liko tik pusę metų šioje mokykloje. Tiek nedaug. Tik pavasaris. Tas vienas be proto laukiamas, išsvajotas pavasaris.

8 komentarai:

Eglė. rašė...

Gaila zMulėj nėra tos dainos, kažkada ir man patiko David Cook;DD O šiaip pritariu, kad pavasaris pabudina, kiek ir aš pamenu tikrai žiemą būdavo ramu, o pavasarį prasidėdavo :DD Na, o šiaip nors ir aš prisidedu prie smerkiančių Ukmergę, tos tavo eilutės, kad dar grįši čia kur liko tiek daug tavęs nuskambėjo labai mielai. Privertė ir mane susimąstyti, kad vis dėl to čia yra daug manęs, gal teks ir man čia kada nors grįšti :D

yra rašė...

ir mane valdo tas pats kvailas prisirišimas, kuris man savotiškai patinka. mano pėdos yra mano gimtinėje ir nors aš beprotiškai noriu ištrūkti iš čia, kaip pavasaris išvaduoja žmones iš žiemos gniaužtų, aš žinau, jog vis tiek norėsiu čia sugrįžti.

Donata rašė...

Visų pirma tai vau - Egle, čia tu! Šimtą metų nemačiau tavęs tarp blogerių ir tarp komentatorių. Galbūt vėl atsiras tavo blogas? Man patikdavo jį skaityti.
O taip, mūsų pykčiai visada prasidėdavo pavasarį - pabusdavom iš žiemos miego. Dabar jaučiuosi kaip kokia senutė - tiek daug turiu ką prisiminti iš tos ilgos mūsų istorijos. Žinau, kad tu nemėgsti Ukmergės - daug kas nemėgsta. Labai noriu pamatyti pasaulio, išvažiuoti, pakeliauti, bet jaučiu, kad turiu tą kvailą, naivų prisirišimą ir dar čia grįšiu. Žinau, džiagiuos, jeigu ir tu apie tai susimąstei. Juk kartais ir ta Ukmergė visai nieko atrodo ;)

Laura, vat vat, tas prisirišimas man irgi kelia šiek tiek gerų emocijų. Lyg kažkokį saugumą, nes yra vieta, kur jaučiu, kad galiu prisiglausti, jeigu pasaulis bus labai nesvetingas. Taip, ir aš noriu išvažiuoti kitur ir pamatyti pasaulio. Bet žinau, kad dar tikrai sugrįšiu.

Eglė. rašė...

Dėl blogo nežinau, pamatysim kaip čia bus, anksčiau rašiau ne per blosgpot'ą, bet gal čia pereisiu, nežinau;D Pabusdavom iš žiemos miego kaip kokios meškos ir pradėdavom pult :D

Donata rašė...

Ai, visko ten buvę yra, gerų ir blogų dalykų. Daug prisiminimų. Daug gerų prisiminimų. Pavasaris mus pažadindavo ;)

Eglė. rašė...

oficialiai skelbiu, kad atidariau savo blogą:D

Donata rašė...

Jau užėjau. Tik kažkaip komentarai pas tave keistai rodosi, raidės labai sugrūstos ;D

Eglė. rašė...

Oj:D Sutvarkiau jau:D