Vertingiau nei maniau

Taip, aš toliau krečiu kvailystės. Iš tiesų viskas yra vertingiau nei maniau. Blogas, pranešimas, mintys... Atrodė, na, ištryniau, ir tiek. Ne, viskas ne taip. Sima man padėjo tai suprasti. Iš vienos pusės čia - tik užrašai. Iš kitos - daug svarbesni dalykai, mintys, prisiminimai, tie užrašai apie draugystę ir kitus nuotykius. Ir tai svarbu. Tik dabar tai suvokiau. Neveltui sakoma, kad tik praradus supranti, kaip tai buvo svarbu.
Todėl sugrąžinau senąjį blogą ir nutariau daugiau nebekrėsti panašių dalykų. Viskas yra daug vertingiau nei maniau. Vertingiau ne tik man, bet ir kitiems. Niekada nemaniau, kad blogo ištrynimas paveiks ne tik mane. O pasirodo paveikė ir kitus. Tai atrodė neįtikėta man pačiai, nes trindama nesureikšminau blogo. Elgiausi kvailai. Pati save sutikus nepažinčiau...
Taigi, klaidos pripažintos. Ir aš išmokau svarbią pamoką - kartais dalykai, kurių nesureikšmini, yra daug svarbesni, nei manei. Kartais ne tik tau, bet ir kitiems.
Ir dar noriu padėkoti Simai. Žinai, aš iš tiesų nežinau, ką be tavęs daryčiau... Ačiū :*** Žinok, tai, kad blogas vėl čia, ir tai, kad aš išmokau labai svarbų dalyką, yra tavo nuopelnas.

Šiandien Rugpjūčio pirmoji, taigi turim paskutinį vasaros mėnesį nuveikti viską, ką norėjom, ir pasiruošti naujiems mokslo metams. Naujas lapas kalendoriuje, naujas mėnuo. Pamirškim nesėkmes ir kvailystės (taikau sau) ir pamėgaukim likusia vasara. Mano paskutiniai planai - pabaigti žiūrėti Alma Pirata ir nulėkti savaitei į Kauną, kur manęs lauks keli meet'ai ir didelė kino salė... Labai laukiu.
Gerai, sėkmės visiems ;}*

Su meile,

Donata

Užkrečiamas optimizmas

Šiandien kalbėjau su mama ir tas pokalbis man labai nepatiko. Šiaip su mama sutariu gerai, mes apie viską kalbam. Šiandien tiesiog užsiminiau, kad neseniai mačiau kelias klasiokes vaikštant, o ji man pasakė seną savo mylimą frazę - "Gaila, kad neturi tikros draugės". Vėl rėžiau, kad tai netiesa. Pasakiau, kad vieną kartą bandžiau bendrauti ne su pora man patinkančių draugių, bet su visa klasės dauguma. Žinot kas iš to išėjo? Ogi didelis galvos skausmas ir klausimas "Ką aš čia darau?!". Tiesiog man geriau turėti vieną ar dvi drauges, kurios tegul ir neatsiliepia kas kart, kai joms skambinu, kurios tegul ne visada būna šalia, kurios tegul per vasarą su tavim susitinka du kartus. Bet taip geriau, nei bendrauti su žmonėmis, prie kurių jautiesi kaip iš kitos planetos ir galvoji, ką tarp jų veiki.
Išsigandau pamanius, kad mama liūdi, jog esu tokia. Kad nesu kaip visos, kad nebendrauju su visomis klasiokėmis. Jaučiu, kad ji tikrai nori iš manęs stereotipinės paprastos merginos. Man buvo skaudu pagalvojus, kad jai manęs reikia kitokios.
Bet dėl to šis pranešimas ir vadinas Užkrečiamas optimizmas. Nes ieškodama pagalbos, kaip visad, atsidariau Simos bloogą. Ir mano akis užkliudė viena frazė: "Jūs šaipotės iš manęs, nes aš esu kitokia, o aš juokiuosi iš jūsų - nes jūs visi vienodi" Pagalvojau, kad iš tiesų esu unikali. Net jeigu žinau, kad negaliu pilnai pasitikėti mama, kuria seniau beatodairiškai pasitikėjau, aš netekinu keistis. Esu tokia, kokia esu, gal kada nors ji tai supras, gal supras, kaip mane žeidžia jos kas kart kartojama frazę, kad aš neturiu tikros draugės. Man draugystė - daugiau nei susitikimai vasarą kas dieną, ko, rodos, nori mama. Man tai daug daugiau. Kad ir kaip skaudu, Simos užkrečiamas optimizmas man labai padėjo. Aš tikrai niekada nesikeisiu. Net jeigu liksiu visai viena. Nes aš esu aš.

Welcome Back

Welcome Back, Emma Watson. Jos naujoji Burberry fotosesija fantastiška. Ir labai įkvepianti. Nuostabu. Sekiau Emmos gyvenimą nuo jos karjeros pradžios Hario Poterio filmuose, ir dabar matau, kad jos svajonės pildosi, ji labai patobulėjo, ir džiaugiuosi už ją. Be to, dėkoju, nes jos nauja fotosesija mane labai įkvėpė ir aš grįžtu rašyti.
Noriu atsiduoti rašymui, sėdėti balkone, kurti istoriją, siužetą... Mėgautis pagautu įkvėpimu. Šiek tiek atsitraukiu nuo interneto, išjungiu telefoną ir pasitraukiu sau. Sėkmės! ;}**

"Tuštumas reikia užpildyti, įpročius ir paslaptis išmesti..."

Taip taip, būtent tai ir reikia padaryti. Galbūt tada viskas stos į savo vietas ;}
Kiek kartų girdėjau - "Tai tik gražios frazės, bet jos nieko nesako...". Oi, dar ir kaip sako. Tik įsiklausyti reikia.
Benja dainuoja "Hey Soledad" ir jo balsas leidžia mano mintims išskristi pro langą ir vėl susimąstyti. Esu girdėjus, kad per giliai knaisiojuosi. Kartais tai sunku, labai vargina, o kartais leidžia pasijusti geriau. Tai lyg kelionė per save. Žinai, kad bus sunku, bet trokšti sužinoti ir atrasti daugiau.
Vasaros laikas bėga ir man atrodo, kad jis skuba. Na ir tegul. Užtat aš niekur neskubu. Ir nors manęs jau niekas nestabdo pabėgti, lieku čia ir mėgaujuosi vasara kaip tik galiu. Iškart galiu tituluoti "Porą laukiamiausių vasaros įvykių" - tai savaitė gyvenimo Kaune ir meet'as su Sima ;**
O dabar aš skaitau "Užtemimą" ir mokausi ispanų kalbos. Ai, dar tyrinėju per paskutinius porą metų kine pasirodžiusius filmus, rašausi režisierius, aktorius ir pačius filmus. Kinomanija labai smagus užsiėmimas ;*
Keista, bet galva visai tuščia ir aš neturiu idėjos rašymui. O rašyti aš noriu. Todėl nieko nepraleidžiu pro akis it snaiperis, vaikštau gatvėmis, stebiu ir galvoju. Žinau, kad lemputė galvoje užsidega tada, kai mažiausiai tikies, bet aš kantriai ieškau idėjų ir įkvėpimo. Pastebiu, kad mane labai įkvepia Sin Bandera su savo daina Te Vi Venir ir vakarai balkone su puodeliu arbatos.
Aš pasigausiu sau idėją. Nes nenoriu rašyti apie bet ką. Įrodysiu.

Ispanijos vaizdai

Pažadėjau, tad laikas įdėti - nuotraukos iš Ispanijos ;}*



Čia yra įėjimas į terasą, kurioje pusryčiavau, skaičiau, sėdėdavau vakarais - žodžiu, viena geriausių vietų namie ;}*


Mano pirmoji diena Ispanijoje ;}* Už manęs matyti gatvė, kurioje gyvenau.



Pirmąją dieną, prie jūros ;} Ši vieta buvo visai netoli nuo mano namų ;}*



Paplūdimys... Aš jo jau pasiilgau...







Antrą dieną sustojom kalnuose. Vaizdai tikrai užburiantys...



Į šį kalną mano pusseserė Giedrė buvo užlipusi!



Kai dar buvau pradinukė, mano mokytoja man palinkėjo kada nors nusifotografuoti prie tikrų kaktusų, nes man labai patiko kaktusai botanikos parke... Jos palinkėjimas išsipildė ;}*



Užburiantis vaizdas nuo kalno į jūrą.





Valencijos mieste



Čia stebėjau delfinų pasirodymą ;}



Prisiminimas iš Mokslo ir meno muziejaus Valencijoje.



Gandija



Palmių parke, Miramaro plajuje



Pilis šalia Culleros miesto. Dabar joje yra įrengta bažnyčia.



Culleros miestas nuo kalno ;}*



Paskutinė diena - kalnuose... ;*



Su Giedre (mano pussesere). Te extrano... ;**



Kaip sakė Vika - mūsų pilna visur ;D** Su Erreway palaikančiu plakatu šalia Belleguardo plajaus ;}

Pora dovanų Ispanams -

Ispanija

Kelionė
Žinoma, varginantis dalykas. Važiavau mažu autobusiuku, kuriuo iš viso važiavo aštuoni žmones. Vairuotojas į priekį buvo vienas, atgal - jau kitas. Važiuojant į priekį mane pasodino šalia vairuotojo. Maniau, gavau gerą vietą, bet netruks mes paėmėm dar vieną keleivį, kuris atsisėdo irgi priekyje, prie manęs. Laimė, paauglys, bet iš jo neišpešiau beveik nei žodžio. Tik sužinojau, kad vardu Tadas ir važiuoja į Gandiją (beveik kaip ir aš). Taigi atsėdėjau visą pirmą kelionės dieną priekį, vakare pasikeičiau vietom su mama, kuri mane priverstinai nuvarė į "normalią vietą" nors truputi pamiegoti. Viskas gavos taip, kad miela paslaugi fyfutė užsimanė sėsti į priekį, užleido mano mamai savo vietą, o aš likau gale. Taip ir atsėdėjau visą kelionę, beveik nemiegojau tas dvi paras. Atvažiavus į Ispaniją gerokai klaidžiojom, vairuotojas nežinojo, kur tiksliai esam ir kur turim būti, galų gale mus paėmė iš Gandijos. Atvykus į butą, kuriame gyvensiu Ispanijoj, griuvau į lovą, nutarus viską ryte ištyrinėti.

Pirmoji diena
Atsibudus ėmė keistas jausmas, kad vis dar krataus autobuse, bet netrukus atsikračiau jo. Virga buvo išėjus, Virgio irgi nebuvo, Lauros taip pat (butas, kuriame gyvenau, yra Virgos, mano krikšto mamos ir Virgio, jie čia kartu gyvena, taip pat čia gyveno tuo metu kai aš buvau ir Laura, Virgio dukra). Žodžiu, ištyrinėjau namus. Labiausiai man, aišku, patiko terasa, pro kurią matos jūra. Ten pavalgėm pusryčius su mama ir močiute ir laukėm Virgos. Ši grįžusi mus nusivedė prie jūros.
Vanduo buvo labai šiltas, iškart nėriau maudytis. Dar dabar atsimenu beproto karštą smėlį, ant kurio negalėjai pastovėti basa ;DD Truputi pasikaitinom saulėj, ir vėl sugrįžom namo. Išsiaiškinau, kad gyvenu Miramaro plajuje (kiekvienas miestelis turi savo plajų - nedidelius priemiesčius prie jūros, kurortus), netoli nuo Gandijos ir Valencijos. Deja, iki Barselonos apie 600 km. Grįžus namo atvažiavo Giedrė su Giedrium (mano pusseserė su savo draugu). Jie kartu gyvena Gandijoje. Čia galima paminėti labai įdomų dalyką apie vardus - Virga ir Virgis, Giedrė ir Giedrius ;D Metų bajėris. Ispanijos saulė daro savo ;DD Pasėdėjom su jais, pakalbėjom, visi ėmėsi planuoti likusią mūsų savaitę čia - kur važiuosim, ką pamatysim, ko pačios norim. Uch, planų buvo daug. Tą dieną sužinojau daugiau ir apie siestą. Ispanai apie antrą valandą dienos uždaro visas parduotuves, dirba tik barai. Tada jie pietauja, ir iki kokių šešių valandų vakaro ilsisi, miega - tas metas vadinamas siesta. Paskui vakare parduotuvės vėl atsidaro, ir tuomet net ir antrą nakties dar rasi mieste žmonių. Man toks rėžimas patiko ;}

Antroji diena
Šiandien prasidėjo vakarykščių planų įgyvendinimas. Iš pat ryto vėl atrūko Giedrė ir Giedrius, Virgis tą dieną nedirbo, taigi jie nutarė nuvežti mus į kalnus pasižiūrėti stalagmitų oloje. Sėdom į dvi mašinas - mes su mama pas Giedrę ir Giedrių į Giedrės nisaną, močiutė ir Virga važiavo su Virgiu.
Važiuoti kalnais buvo vienas nuostabiausių dalykų per visą buvimą Ispanijoje. Keliukai čia labai siauri, daugybė posūkių, kyli vis aukštyn, aplink kalnai, važiuoju prie pat jų krašto, o apačioje miestai, miesteliai, ir dar jūra tolumoje. Fantastika!! ;}*** Grožėjaus vaizdais ir filmavau beveik visą kelią ;D Bet nufilmuoti to viso grožio nepavyko, tai reikia pamatyti ir pajusti pačiam.
Netrukus pasiekėm tą olą. Mus nusivedė gidė. Ji kalbėjo ispaniškai, vertė Giedrė, bet ir aš jau nemažai supratau. Ji pasakojo apie stalagmitus, jų susidarymą, ir kaip buvo rasta ši ola. Pasirodo, vieno medžiotojo šuo medžiojo triušį, vijosi jį, triušis spruko į šią olą ir atvedė čia šunį, o paskui jį atbėgo ir medžiotojas. Oloje buvo nepaprastai įdomu, nuo viršaus leidos didžiuliai stalagmitai, matėm vieną, panašų į gėlę, kitus, vadinamus makaronais, nes jie ploni ir labai ilgi. Išėjom sužavėti.
Tuomet vyko visa fotosesija kalnuose. Iš tiesų mes fotografavomės visur, kur tik galėjom ;D
Paskui važiavom pavalgyti į kinų restoraną. Gaila, Giedrei reikėjo į darbą, tad grįžom namo, ji su Giedrium išvažiavo. Virga pasakė, kad vakare dar važiuosim pas Liną ir Darių, jų draugus, kurie jau buvo mus aplankę (Darius, sužinojęs, kad aš baigiau septintą klasę, išsprogino akis, mat palaikė mane dešimtoke ;DD) kepti šašlykų.
Vakarą praleidom pas juos. Jie turi šuniuką, labai mielą kalytę Diną, kuri tapo tikra mano drauge. Buvo smagu, ir šašlykai labai skanūs buvo ;}

Trečioji diena
Giedrė nestigo grandiozonių planų - tą dieną mes traukiniu vykom į Valenciją. Tai didelis miestas, žinoma, neprilygsta Barselonai, bet tikrai nemažas. Atvykę sėdom į autobusą ir nuvažiavom į...net tiksliai nežinau kur ;D Rodos, mama minėjo, kad tai Mokslo ir Meno muziejus. Tas muziejus - tai keli fantastiški pastatai, labai įdomūs, dideli, tikrai meniški, geniali architektūra. Pavaikščioję ir apžiūrėję tuos pastatus patraukėm į OCEANOGRAFICO. Čia, didžiuliame pastate matėm daugybę žuvų, jūros žvaigždes, krabus, žuvį, panašią į krokodilą - Moreną, aštuntojus... Net galva svaigo. Aplink visur tik mirga vanduo, akvariumuose plaukioje žuvys. Į vieną akvariumą buvo galima "pačiai įlįsti" - jame padaryta nedidelė stiklinė patalta, ten atsisėdus sėdi tarp žuvų ir galima pajusti, koks jausmas, kai virš tavęs dūžta banga. Fantastika.
Vėliau stebėjom delfinų pasirodymą. Čia viskas šiek tiek priminė Klaipėdos delfinariumą, kuriame buvau daugybę kartų. Buvo tik keista klausytis ispaniško balso iš garsekalbių, kuris pristatė delfinus ir trenerius. Jau nuo vaikystės dievinau delfinų pasirodymus, ir šis man labai patiko ;}***

Ketvirtoji diena
Nuostabu... Vakare, apie dešimtą ėjom prie jūros. Visur degė laužai - šventėm Jonines. Vidurnaktį šaudė fejerverkai, visi turėjo įbristi į jūrą. Vanduo buvo labai šiltas. Visą vakarą sėdėjom prie laužo. Man, tokiai beviltiškai romantikei, tai buvo nuostabi naktis. Žvaigždės naktuje, laužas, jūra, aplink švenčiantys žmonės...

Penktoji diena
LAISVĖ - jūra, ledai, vafliai iš artimiausios ledainės su šokoladu!! ;D***

Šeštoji diena
Dar viena laisvės diena ;}* Tiesiog smagus sėdėjimas terasoj, vaikščiojimas po Miramaro plajų, ledų valgymas ir skaitymas Ištikimosios karalienės (Philippa Gregory).

Septintoji diena
Tą dieną buvau beveik Kelionėje į Žemės Centrą. Virgis mane, mamą ir močiutę nuvežė į dar vienas olas. Čia ėjo tiesiog nedidelis iš lentų sukaltas takelis, apšviestas lempomis. Jokių gidų, nieko. O aplink tave beveik bažnyčios skliauto aukščio ola, raudona žemė, akmenys - gamtos kūriniai. Sienos įdomiausiom formom išgraužtos vandens, susiformavę jau matyti stalagmitai, uolienos, aplink drėgmė. Ir čia seniau gyveno mūsų protėviai! Buvau gerokai priblokšta gamtos sukurtų "namų" mūsų protėviams. Tai prilygo kelionei į Žemės centrą. Tyla, laša vanduo, truputi kraupu, bet begalo įdomu.

Aštuntoji diena
Giedrė su Giedrium vėl sugalvojo mums pramogų - važiavom į Culleros pilį ant kalno. Pilis, dabar jau bažnyčia, buvo nedidelė, bet labai graži. Nuo kalno, ant kurio ji stovėjo, matėsi visas Culleros miestelis ir dar jūra. Fotografavau viską aplink, paskui vėl padarėm nedidelę fotosesiją ir pagaliau užėjom apžiūrėti bažnyčios.
Ten netikėtai aptikom dėžutė su žmonių norais. Giedrė paėmė vieną paskaityti - jis buvo lietuviškas ;DD Staigmena. Bet noro čia neišduosiu, vis dėl to mums jų skaityti nebuvo galima ;D
Apžiūrėję bažnyčią nuvažiavom į Simat miestelio vienuolyną. Čia, bevaikščiojant tarp vienuolynų aplinkinių pastatų liekanų, apėmė keistas jausmas. Turbūt prisiskaičiau per daug istorinių P.Gregory romanų, nes įsivaizdavau, kaip čia kažkada seniai vaikščiojo it kokios pilies kieme moterys ilgomis suknelėmis, rūmų damos, karalienės freilinos, nešė žinias karalienei... Jaučiaus kaip iš tų istorinių romanų, ir Merė Bolein...
Vienuolyną apžiūrėjom greitai, nes čia buvo beveik vieni griūvėsiai. Ir išvažiavom namo.

Vėl kelionė...
Ta diena buvo man paskutinė Ispanijoje, kitą dieną jau vėl dardėjau autobusiuke į Lietuvą ;} Ir prisipažįstu - pasiilgsiu Ispanijos ir laisvės, kurią ten jaučiau. Tai buvo nuostabu.

Linksma
Į priekį ir atgal važiavom su navigacija, kuri sugebėjo prikrėsti pokštų ;D
*Kai atvažiavom į Barselonos keltų prieplauką laukti dar poros keleivių, kurie turėjo su mumis važiuoti į Lietuvą, navigacija pareiškė "Dabar plaukite keltu".
*Nuolat kur nors sustojus kartodavo "Jūsų pasisiekėte savo kelionės tikslą" (kalba netaisyta ;D).
*Važiuojant judria, mašinų pilna gatve Virgiui užklykė apsisukti 180 laipsnių kampu ir važiuoti atgal ;DD

***
Uch, rodos, daugumą įspūdžių nupasakojau ;}* Tikiuos, nepabos skaityti ir sudomins ;}
Ir tuo pačiu noriu pasakyti Simai - Erreway.Para Siempre.