ketvirtadienis, balandžio 09, 2009
Robotai neverkia
Ašaros. Mes žinom, kad jos niekuo nepadės, bet mes verkiam. Verkiam kai skaudu, verkiam kai liūdna, net kai linksma kartais pravirkstam. Kai prarandam artimą, mums dažnai sako "Neverk, viskas praeis, tu pamirši, tik reikia laiko, ir galėsi gyventi toliau...". Bet jeigu mes nenorim pamiršti? Jeigu norim visada atsiminti, gyventi tuo, gyventi, kol galėsim.
Robotai neverkia. Aš nežinau, ar tai tiesa. Ar galim verkti tik ašaromis? O gal gali verkti pati širdis, verkti nebyliai, nematomomis ašaromis? Robotus laikom bejausmiais, bet ar patys kartais irgi nebūnam bejausmiai? Rodos, nenusprendžiam - gerai būti jausmingais ar ne, gal geriau būti šaltakraujais, apdairiais, jausmus pastūmiat į šoną, lyg daiktą lentynoje, kurio nenori matyti. Gal patys stumdom taip savo mintis ir jausmus, dėliojam į lentynas it daiktus? Pasiliekam tuos, kurių reikia, kitus patraukiam. Kai reikia, pasiimam logiką, meilę ir viltis pastumiam šalin.
Dažnai sakom, kad viską lėmė aplinkybes. O kas jas kontroliuoja? Sutinku, lietui neliepsi nustoti lyti, bet pasirinkti tikslą, kelią, būdą galim. Galim daug ką. Kartais atrodo, kad išeinu į pasaulį apsiginklavusi tik jausmais ir žodžiais, ir nežinau kur mane nuves laukiantis kelias, ar sutiksiu daugiau žmonių, ir jeigu žodžių bus per mažai, ką darysiu tada. It bagažą logikos mylėtojai tempiasi jausmus su savimi, kai kuriems pavyksta jais nusikratyti, kai kuriems ne.
Kartais pasvarstau, kad labai dažnai stengiuos visiems įtikti. Gal per dažnai. Bet kai pabandau daugiau daryti dėl savęs, o ne dėl kitų, suima bjaurus jausmas. Ar iš tiesų savęs pakeisti neįmanoma? Ar visą gyvenimą liksiu tokia, kokia esu dabar, kad ir kaip norėčiau pasikeisti? O gal didelės pastangos gali įveikti visas kliūtis?
Galbūt aš pridėjau per daug klaustukų. Bet kiekvienas žmogus kažką palieką. Gal kitas nutrintų klaustukus, gal kažkas pridėtų daugtaškių, o dar kitas viską ištrintų.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
6 komentarai:
Beprotiškai gražus įrašas. <3
Manau, kad jausmų nereikia tramdyti. Arba aš dažniausiai to padaryti nemoku.
Man ne gėda verkti. Kodėl žmonės bijo verkti, o juoktis ne? Juk juokas tai džiaugsmas, o ašaros neretai irgi būna džiaugsmo.
Žodžiu xDD.
Supratau, kad Tu tikrai nuostabus žmogus. <33 Bet kartais pagalvok ir apie save..
P.S. Manau, kad robotai irgi verkia.
Aš irgi manau, kad jie verkia. Ir džiaugiuos, kad manai panašiai kaip aš :}**
Kažkoks pasakojimas yra, kuriame buvo robotas ir plaštakė [?] ir ten robotas lyg ir miršta dėl jausmų... Kažkas tokio xD.
Visi visada turi jausmus.
Laura, ir aš žinau tą pasakojimą, kažkada mokykloj skaičiau...
pas tave daugiau klausimų nei atsakymų. o aš manau, kad net žmonės gali neverkti ir neturėti jausmų, so, ką kalbėti apie robotus. Visos taisyklės turi išimčių. Ir vienas pasakojimas nieko nekeičias, nes pasaulyje 6 milijardai skirtingų žmonių, ir sakykim keletas tūkstančių skirtingų robotų
Nuostabus įrašas, tikrai :) Ech, dėl tų ašarų galėčiau kalbėti ir kalbėti. Tad pasakysiu trumpai: žmonės verkia, norėdami suvokti, atsigausti po patirto šoko. Kai kurie kenčia vietoj verkimo, kai kurie jo gėdyjasi. Bet aš verkti nebijau, nors ašaros ir nieko nekeičia...
Rašyti komentarą