veidai

apgaulingesni nei kada nors maniau. Ir liūdna, ir keista. Kartais nežinai ką galvoti. Kartais geriau negalvoti. Ilgiuosi daugybės dalykų, kurie toli.

šis tas apie atlaidumą ir bjaurų elgesį

Tikrai dažnai manydavau, kad mūsų klasė nėra vieninga ir kad aš niekada nesiveršiu jos labai palaikyti. Bet šį kartą iš tiesų pajutau norą tą padaryti. Klaidų padarome kiekvienas, bet reikia mokėti už jas atleisti. Kada nors. Po metų, dviejų, trijų. Reikia tai padaryti, kad pats galėtum gyventi toliau. Ir kai žmogus to nepadaro, jis jaučia norą kenkti tam, kuris kartą pakenkė jam pačiam. Nepatiko man tai, ką šiandien perskaičiau. Tai gali būti tiesa, gali būti ir ne, bet... aiškiai matau, kad tas žmogus atleisti negali. Ir man gaila. Ir pikta. Žinau, kad elgiuosi ne visai teisingai. Bet kitaip pasielgti negaliu. Jaučiu, kad noriu ir turiu apginti mus.

Dear John...

Kam gali nepatikti romantika...? Brangusis Džonai buvo nepaprastai gražus.

Paul Brandt - The Smile On Your Face

...The smile on your face
Lets me know that you need me
There's a truth in your eyes
Saying you'll never leave me
The touch of your hand
Says you'll catch me where ever I fall
You say it best
When you say nothing at all...

prarasti idealai

Idealus mes pasirenkame patys, ir kartais sekame juos tiesiog aklai. Žmonės, tapę idealais, tai priima arba kaip didelę atsakomybę, arba išvis nesuka dėl to galvos - jie tiesiog būna savimi ir, jeigu žino, kad kažkam yra pavyzdys, džiaugiasi tuo, didžiuojasi savimi. Sunku pasakyti, kuriuos labiau mylime - tuos atsakinguosius, ar tuos linksmus ir laimingus, nesukančius galvos dėl menkų nusivylimų. Ir vis dėl to idealai dūžta.

Įtikėję žmogaus nepaprastumu, šaunumu, "kietumu", mes galime stipriai nusivilki. Draugas, tavo idealas, gali parodyti visai kitą savo pusę. Kaip draugui jis ją atskleis tau, parodys, kad jis, kaip ir mes visi, turi trūkumų. Bet juk idealus mes įsivaizduojame tobulus! Mačiau, kaip žmones iš šėšėlio nemėgsta tų, kurie yra šviesoje, mačiau, kaip, seniau įtikėję idealais, žmonės jų atsisako ir nori žengti toliau vieni. Pasigėrėtina drąsa, bet prarasta draugystė. Draugą pasirinkti idealu yra iš ties sunku. Nei vienas neesame tobulas, o draugai vieni kitus pažįsta geriau nei kas kitas. Netobulumai atsiskleidžia, idealai dūžta. Savarankiškumas mums yra būtinas. Gera jausti, kad turi tvirtą pagrindą po kojimis, deja, labai nedaug kas jį turi. Bet gera jį kurti. Atviri pokalbiai, išsakytos mintys, tvirta draugystė, tikslai, svajonės, planai, laukimas. Mes einame į priekį. Net jeigu ir prarandame idealus.