No digas nada mas

"Quiero ser tan libre como el viento..." [Lourdes - No digas nada mas]
"Noriu jaustis tokia laisva, kaip vėjas..."

Bet jis turėtų būti gana vienišas. Laisvas, nes jo niekas nelaiko, jokie draugai, šeima, jokie jausmai jam netrukdo būti laisvam ir laisvai viską palikti. Visi norim jaustis laisvi, bet dažniausiai tai sunku, nes mus laiko mūsų jausmai. Norėčiau jaustis laisva, bet negaliu, ir iš tiesų taip tik geriau. Neįvertinam šalia esančios laimės - draugų, šeimos.

Šis įrašas vėl glaudžiai siejasi su prieš tai buvusiu - rodos, kiaulystės dėsnis, kad kai jauti viduje kažkokį ilgesį, automatiškai įsijungi jausmingas, liūdnokas dainas, ir tas liūdesys pasiekia tave. Ir dabar pasiklausnat No digas nada mas ir Un angel va, aš jaučiu ilgesį. Oi, kiek pati visko pridirbau, kiek pykau, kiek visko buvo... Ir nepaisant viso to aš vis tiek jų ilgiuos. Mano draugės netobulos - yra tokių jų bruožų, kurių nekenčiu. O jos manyje tokių tikrai irgi randa. Ir kaip keista, logiškai mąstant, kad aš vis tiek jų labai pasiilgau ir labai jas myliu. Galbūt tai jau atsisveikinimas su šia draugystė - nesvarbu - tiesiog aš jų pasiilgau. Ir tegul kad ir koks laisvas, vėjas lai skrenda be manęs.

Tai, ko nenorom pasiilgsti

Keista - rodos, kažkada labai pykau, maniau, kad viskas baigta. O dabar pasiilgstu. Pasiilgstu savo bepročių draugių, su kuriomis pykausi šimtą ir vieną kartą.
Keturios ir tokios skirtingos, bet vis dėl to buvom draugės. Nesvarbu, kad ir kas nutiko, aš jūsų visų labai nuoširdžiai pasiilgau. Labai.
Ir Eglės, ir Žygos, ir Silvos, nors su ja bendrauju - vis vien. Daug visko man nutiko per šią vasarą, keliavau, susitikau su nemažai žmonių, bet vis tiek labai jų pasiilgau. Ir baisu pagalvoti, kad net prasidės mokslo metams, mes ir toliau būsim susipykę. Tai bus...labai keista.
Nors susipykimo priežastis atrodo kvaila, po ja daug giliau slypi visą laiką slėpti priekaištai kitoms iš mūsų.
Gerai, aš nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Aš jų labai pasiilgau.

Kaunas

Išlėkiu kokiai savaitei į Kauną. Įvyks nuostabus dalykas - Svajotojų meet'as! ;*** Nors mūsų šį kart bus ir nedaug, vis tiek labai džiaugiuos! Ir labai laukiu. Ten turėčiau irgi prieiti prie interneto, tad turbūt parašysiu iš Kauno :}

Būtina įsipjauti į odą, kad pajustum gyvenimą - pralaimėjimą,laimėjimą

Kaip man gera. Tiesiog gera, aš laiminga, aš linksma, aš esu visiškai paprasta, ir jaučiuos labai gerai, jaučiuos tokia laiminga, tokia pilna energijos!
Buvau pas daktarę, ir mano akys (ko labai bijojau) nenusilpo! Tai nuostabu. Aš stengiuosi jas dar labiau saugoti, aš... aš jaučiu, kad galiu labai pasistengti ir pagerinti savo regėjimą. Aš galiu kontroliuoti save - būtimą prie kompiuterio, galiu visiškai laisvai rinktis, nejaučiu jokios priklausomybės. Tiesiog jaučiuos tokia laisva!
Ir dar du nuostabūs susitikimai su dviem Aurelijom ;D Mano senosios gerosios šokių draugės, o, kaip buvau jūsų pasiilgusi. Tie susitikimai skausmingai priminė šokius, bet buvo kartu ir tokie malonūs, pilni gerų prisiminimų, gerų emocijų, juoko, įspūdžių, naujienų.
Kas dar? Viskas. Viskas, net ir mažmožiai mane džiugina, įkvepia. Pabaigiau šiandien savo istoriją apie Erreway "Nepavaldūs likimui". Žinau, sugrįšiu su nauja istorija, nors nieko forume nepažadėjau, bet mintyse jau rezgu naujas idėjas. Ši Erreway istorija man labai patiko. Patiko ją rašyti, patiko pačiai sunkis tuose įvykiuose. Patiko nulipdyti taip gerai žinomus personažus iš naujo, surinkti senas jų savybes ir sukurti naujas, sugalvoti ir nubrėžti jų likimo linijas, išvedžioti jas po Argentiną ir visą Lotynų Ameriką. Gyvenau kartu su Erreway, gilinausi į Mią, Marizzą, Pablą, Manuelį, kūriau jų nuotykius ir kai pagalvoti, kad pradėjau rašyti nežinodama, kas dėsis kitame skyriuje... Mane visada labai skatina komentarai apie istorijas, ir dabar išgirdau tiek gražių žodžių. Ačiū. Ačiū visiems, kas skaitė, skatino ir komentavo. Kiekvienas jūsų esate dalis šios istorijos.
Žinot, manau, šiąnakt nemiegosiu. Skaitysiu "Šokoladą".
Gyvenimas nuostabus, net jeigu kartais atrodo kitaip. Juk ir poezija kartais gimsta ir kančios.
Todėl tikrai būtina įsipjauti odą, susižeisti, jausti skausmą širdyje, kad pajustum, jog gyveni, kad galėtum pralaimėti ar laimėti.

Su meile,

Donata