ištrūkti dar kartą

Žiūriu, galvoju, netikiu, šypsausi, juokiuosi, verkiu, dėkoju, svajoju, liūdžiu, mąstau, pakylu, krentu, keistai ieškau stabilumo ten, kur jo neturi būti. Vakarais, tik su užrašais ir muzika, sėdžiu lauke prie seno medinio stalo ir, įsisupusi į megztinį, tyliai rašau. Rašau kažką, ko niekada niekas galbūt neperskaitys, nepamatys, nesupras, neatras. Rašau ir vėl užsisvajoju. Žiūriu į dangų, kuris seniau buvo per didelis ir nekėlė tiek emocijų, o dabar tik seku akimis dangaus takus, laukiu praskrendant lėktuvo, kuris vėl primins, kaip gera yra ištrūkti, kaip gera yra atrasti, kaip gera yra ieškoti ir, net jeigu nerandi, bandyti. Kaip gera yra vėl ištrūkti, vėl pakilti, vėl suprasti, ką galėtum jausti.

Esu jau daug kartų girdėjusi tą frazę "norėčiau būti kitur". Visada atrodo, kad kitur gali būti geriau, bet dažniausiai tokios mintys užplūsta, kai matome, kad čia mums negerai, kai jaučiames vieniši, kai liekame namie ir dešimt kartų per dieną patikrinę el. paštą, nerandame jokio laiško, tik Knygo klubo katalogą. Pasijuntame vieni, nuobodūs, ir griūna ta vasaros svajonė apie poilsį, ramybę. Tai tik senų vasarų nuoskaudos, ir daugiau nieko. Atvertomis akimis gali pamatyti savo vasarą - ilgą trijų mėnesių taką, kurio šviesa arba tamsa priklauso tik nuo tavęs. Gal ne viską sprendžiame patys, bet viskas priklauso nuo požiūrio. Didžiausios viltys dažniausiai priverčia mus padaryti beprotiškus žingsnius ir kai rezultatai nustebina, galvoji, kas tau užplaukė, kad taip padarei, bet šypsaisi, nes buvo verta. Verta išbandyti visas galimybės, verta patirti tai, kam paskui gali nebūti progos. O kartais, kai viso šito būna per akis, gali užsidaryti kambaryje su knyga ir nekreipti dėmesio į išorinį pasaulį. Pasileisti muziką, kurios gyvenime nebūtum pamaniusi, kad klausysi, ir pasilikti su savimi. Vasara - tiek galimybių ir pasirinkimų. Ir nors ekranai nešviečia, nors svajonės taip toli, kad nematai jų, pakelk galvą ir patikėk jų grožiu. Tamsios gėlės irgi žydi, o mūsų pasirinkimai daro mus tokius, kokie esame, kokius mus myli ir nekenčia. 

Ištrūkti verta, bet privalome grįžti. Aukso svajonės švies danguje, ir mes grįšime, žinosime, kad galime grįžti ten, kur buvo gera, bet kol esame čia, reikia naudotis visa patirtimi ir visomis galimybėmis, kad vėl pakeltum sparnus. Kam lėktuvai, kai galim naudotis savo sparnais? (neprisimenu vardo žmogaus, kuris to palinkėjo Yu, bet ta frazė fantastiška) Kartais atrodo, kad kitur geriau. Gali būti. Bet gyvenimas čia gali tau atverti duris grįžti ten, kur geriau. Aš tikiu, kad ištrūksiu dar kartą. Tai - geriausi vaistai nuo blogos nuotaikos ir visų kitų nesąmonių, kurios atsiranda užsisedėjus vienoje vietoje, tai įkvėpimas, atgaiva, permainos, kurių verkiant reikia. Bet dabar žinau, ką turiu daryti. Kad grįžčiau, reikia įdėti daug pastangų. Patikėti savimi nėra lengva, bet įmanoma. Viskas suvelta, viskas sumaišyta, kaip ir mano mintys. Padėk man ištrūkti dar kartą, bet aš visada grįšiu.