Berlin, ich werde dich nie vergessen

Štai ir susiruošiau sudėti visą savo bagažą - visus įspūdžius - čia. Groja Toyz, aš pradedu pasakoti.








Lėktuvas išskrenda 6.40 ryto iš Kauno oro uosto. Aš gerokai po keturių ryto kratausi mašinoje remontuojamais Kauno keliais, per nepermatomą rūką ir Strify balsą šiaip ne taip pasiekiu oro uostą. Sutvarkius visus reikalus, atsisveikinu su tėčiu, kuriam esu labai dėkinga už pagalbą organizuojant kelionę, visus nuvežimus ir pervežimus, ir su mama išeinu į laukimo salę. Maždaug dešimt po šešių užsidaro vartai, ir po kiek laiko aš jau sėdžiu lėktuve. Tai - mano pirmasis skrydis. Kojos truputį dreba, nors aš be galo laukiu, kada lėktuvas pakils. Greičiau į Berlyną. Ir štai, po valandos, per kurią net nespėju susigaudyti, kad aš kabu ore virš Vokietijos, lėktuvas nusileidžia Berlyno Schoenefeld (Šionefildo ar Šėnefildo) oro uoste. Aš Berlyne. Kelionė prasideda tada, kai, pasiėmusios bagažą, su mama nusiperkame WelcomeCards ir imame ieškoti Airport Express (oro uosto ekspresas, kuris, pagal mūsų užrašus, turi mus nuvežti į Aleksandro aikštę, iš kurios jau bent truputį susigaudysime, nes ji yra beveik pačiame Berlyno centre). Čia mums padėjo vienas berlynietis dažytojas (kuris turėjo netgi daugiau auskarų negu Yu). Jis mums parodė laiką ir paaiškino, kaip nueiti iki platformos. Taigi, mes galų gale suradome ekspresą ir įsėdome į jį - ironiška - su keliais kitais lietuviais, kurie atskrido čia kartu su mumis. Po maždaug pusvalandžio kelio mes išlipome Aleksandro aikštės (Alexanderplatz) stotyje. Pirmas vaizdas, iškilęs prieš akis, buvo televizijos bokštas, nes jis stoti prie pat stoties. Jis ir padėjo mums susiorientuoti. Išėję iš stoties, mes su mama suradome gražią aikštę, kurioje buvo Neptūno fontanas, Marijos bažnyčia ir matėsi Berlyno Rotušė. Iš pradžių matėme, kad čia Aleksandro aikštė, bet vėliau paaiškėjo, kad mes klydome. Kai šiame ramiame kampelyje prie gražaus fontano išgėrėme Starbucks kavos ir truputį pailsėjome bei pasigrožėjome pirmaisiais Berlyno vaizdais, ėjome toliau. Suradome Karlo Markso ir Frydricho Engelso statulą prie pat Karl-Liebknecht-Straße (Karlo Liebknechto gatvės). O vėliau, su žemėlapio pagalba, radome ir Aleksandro aikštę. Čia aš nudžiugau pamačiusi Saturn parduotuvę, kurioje, kaip žinojau, turi būti parduodami diskai. O aš sau prižadėjau paieškoti TOYZ :) Bet sekmadienį niekas nedirbo, todėl mes tiesiog apėjome visą aikštę, pakeliui pastebėjau Berlin Fashion Week 2010 plakatą Galeria Kaufhof (kažkas panašaus į mūsų Akropolį) lange. Aleksandro aikštės fontanas, jaunimo pagražintas užrašais ir piešiniais, man patiko, taip pat sužavėjo aikštėje pastatytas lyg ir didžiulis labirintas, ant kurio sienų buvo karo nuotraukų ir vokiškų pasakojimų apie karą. Iš tiesų, visoje Vokietijoje labai daug su karu susijusių dalykų, parodų, muziejų, ekspozicijų, kai kuriuose namuose net yra likę karo kulkų pėdsakų. Vokiečiai yra tikri patriotai, jie brangina, puoselėja prisiminimus, visą savo šalies istoriją.
Apžiūrėję Aleksandro aikštę, vėlgi su žemėlapio pagalba išsiaiškinome, kad Karl-Liebknecht-Straße jungiasi su Unter den Linden (vok. Liepų alėja), garsiausiu Vokietijos bulvaru, kuris ir buvo vienas pagrindinių mano kelionės tikslų. Už Unter den Linden yra Brandenburgo vartai, praktiškai pagrindinis Vokietijos simbolis, labai lankomas turistų. Pro Brandenburgo vartus pražygiavo Napoleono kariuomenė su pačiu Napoleonu priešaky, paskui jie ėjo ir Unter den Linden bulvaru. Taigi, mes iš Aleksandro aikštės, per Karl-Liebknecht-Straße ėjome link Unter den Linden. Pakeliui pamatėme daug gražių ir įžymių vietų, praėjome tiltu virš Šprė upės, matėme ja plaukiančius laivus su turistais (vienu jų vėliau plaukiau ir aš), taip pat matėme garsiąją Frydricho II statulą ir Berlyno katedrą, turbūt man patį gražiausią pastatą Berlyne. Praėjome ir pro Muziejų salą, kol pasiekėme Unter den Linden. Ėjau šiuo nuostabiu bulvaru ir jo gale, kaip ir tikėjausi, pamačiau ne tik Brandenburgo vartus, bet ir Madame Tussauds muziejų. Buvau jį mačiusi ir iš Cinema Bizarre video, taigi, nieko nelaukdama nusitempiau mamą tenai. Pabuvau ten, kur buvo Strify, Kiro ir Shin. Apžiūrėjau visas ir nusifotografavau prie beveik visų vaškinių garsių politikų, aktorių, muzikantų, kompozitorių, rašytojų, režisierių, sportininkų ir kitų garsių žmonių figūrų. Madame Tussauds muziejuje man labai patiko, beje, suvenyrų parduotuvėlę siaubti irgi buvo smagu :) Išėjus iš muziejaus tvoskė nepakeliamas karštis (jeigu nežinote, pasakysiu, kad visas dienas, kurias praleidau Berlyne, visada buvo maždaug 32-35 laipsniai karščio), todėl Brandenburgo vartus tik nufotografavau iš tolo, nutarusi grįžti čia rytoj ryte, kai nebus taip karšta. Suradusios 100-ąjį autobusą, o paskui U-Banh'ą (metro), nuvažiavome į savo viešbutį rytų Berlyne, Rosenthaler gatvėje šalia tokio pat pavadinimo aikštės. Labai lengvai susikalbėjome su registratūroje dirbusiu berlyniečiu, kuris mums davė kambario... kortelę. Moderniame "EasyHotel" raktų nėra, durys atsidaro su specialiomis kortelėmis. Įsikūrėme savo mažame, bet gana jaukiame kambaryje, pro kurio vienintelį langą matėsi Rosenthaler gatvė, baras ir parduotuvė "Copy Clara". Po trumpo poilsio viešbutyje mes su metro vėl grįžome į Aleksandro aikštę (laimė, ji buvo visai netoli nuo mūsų viešbučio ir tapo mums orientyru) ir iš ten su 200-uoju autobusu nuvykome į Potsdamo aikštę (Postdamerplatz). Turistams geriausia yra važinėti būtent 100 ir 200 autobusais, nes jie važiuoja pro garsiausias miesto vietas ir taip padeda turistams viską apžiūrėti ir lengvai nuvykti ten, kur jie nori. Potsdamo aikštėje iškart patraukėme į Sony Centrą, vieną moderniausių Berlyno statinių. Čia yra kino teatras su septyniolika kino salių, išsaugota senovės menininkų ir intelektualų kavinė, Berlyno Kino ir Televizijos muziejus. Būtent šiame muziejuje mes apžiūrėjome Marlene Dietrich parodą (deja, muziejus užsidaro šeštą valandą, kad laiko mums vakare atvažiavus ir užteko tik šiai parodai). Buvo labai įdomu pamatyti tokios garsios aktorės kostiumus, daiktus, kosmetiką, laiškus, lagaminus, kino juostų ištraukas, telegramas, nuotraukas, papuošalus, net kino kamerą, prieš kurią vaidino Marlene. Mūsų pirmoji diena Berlyne baigėsi Berlyno sienos likučių apžiūrėjimu netoli Potsdamo aikštės, ir mes grįžome į viešbutį. Po pirmosios dienos, skrydžio ir nuo visų įspūdžių buvau labai pavargusi. Džiaugiausi, kad jau tiek daug pamačiau ir kad manęs laukia dar dvi nuostabios dienos Berlyne. Naktį už lango dundėjo tramvajai...

Antrąją dieną pabudau labai anksti. Berlyne laikas valanda pasisuko atgal, taigi, mūsų laiku būtų buvę septynios, Berlyne buvo šešios ryto. Dėl karščio, jau tvyrančio ore, miegoti toliau buvo neįmanoma. Žiūrėjau pro langą kaip pirmadienio rytą žmonės eina į darbą, skuba į metro, perka kavą popieriniuose puodeliuose. Tai buvo taip...žavu. Tai atrodė kažkas paprasto, bet labai gražaus. Netrukus ir mes išėjome į miestą. Iškart nuvažiavome prie Brandenburgo vartų. Šį ryt čia buvo mažiau žmonių, aš padariau keletą gražių nuotraukų. Tuomet mūsų kelionė tęsėsi - aplankėme Reikstagą (Parlamentą) - tai buvo labai gražus pastatas, paskui su autobusu pasiekėme Kurfurstendamm'ą. Šiame trijų kilometrų ilgumo bulvare pamatėme Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčią, kurios vienas apgriautas per karą bokštas visų berlyniečiu sprendimu yra paliktas nerestauruotas, todėl traukia visų turistų akis, taip pat matėme Zoologijos sodo vartus, bet ten neužsukome. Ši diena man atnešė dar vieną dovaną - mangą "Black Bird", kurią nusipirkau vokiškame knygyne Aleksandro aikštės stotyje. Teks rimtai mokytis vokiečių kalbos, nes kol kas moku tik "Küsse und Grüße" frazę, o visa ši manga yra vokiška. Bet aš labai laiminga, kad ją nusipirkau.Taigi, judame toliau. Šią dieną mes buvome paskyrę apsipirkimui, todėl sugrįžome į Aleksą (Aleksandro aikštę) ir čia užsukome į Galeria Kaufhof. Ir, žinoma, Saturn parduotuvėje išieškojome visas lentynas. Jau, atvirai sakant, buvau be prarandanti viltį, nes nei Pop, nei Rock, nei netgi Vokiečių grupių lentynoje neradau Cinema Bizarre. Ir kai jau ruošėmės išeiti, praeidama pro vieną lentyną pagalvojau, kad čia dar, regis, neieškojome. Daviau mamai vieną pusę, pati stojau į kitą ir... mama iškart juos rado. Cinema Bizarre diskai čia buvo padėti patys pirmieji. Buvo vienas TOYZ, vienas Final Attraction diskas. Taigi, aš po minutės svarstymo su TOYZ disku jau kulniavau prie kasos. Šypsena švietė per visą veidą, manau, išgąsdinau kelis darbuotojus. Buvo nuostabiai gera. Šią, antrąją dieną Berlyne užbaigė mūsų kelionė pėsčiomis į mūsų rajoną. Nuo Alekso mūsų rajonas turėjo būti visai netoli, ir mes su mama nusprendėme pačios pėsčiomis, o ne su metro parsigauti į viešbutį. Planas buvo įvykdytas gana sunkiai, bet po trumpo klaidžiojimo mes radome kelią, geriau pažinome savo rajoną ir netgi suradome Anos Frank centrą. Tai yra kiemas, rodos, nekeistas dar nuo karo laikų, kai čia tikriausiai slėpėsi pačios Anos Frank šeima. Ana Frank buvo žydė, kuri su savo ir dar viena šeima kelis mėnesius slėpėsi palėpėje virš jos tėvo darbovietės, kad jų nerastų vokiečiai ir neišgabentų į koncentracijos stovyklas. Ji - labai garsi persona Vokietijoje. Aš esu mačiusi spektaklį apie jos gyvenimą, o vėliau skaičiau ir knygą "Anos Frank dienoraštis". Tai tikras paauglės merginos dienoraštis, rašytas slapstantis nuo žydus persekiojančių kareivių, kuris vėliau virto knyga. Jos šeima, po kelių mėnesių slėpimosi palėpėje, buvo sugauta ir nugabenta į koncentracijos stovyklas. Iš visų jų išgyveno tik Anos tėvas. Ana Frank mirė koncentracijos stovykloje, likus vos kelioms dienoms iki žmonių išvadavimo. Tai liūdna ir žiauri istorija. Pmatę Anos Frank centrą, mes grįžome į viešbutį.

Paskutinės dienos Berlyne rytą mes pradėjome taip pat, kaip ir pirmosios dienos - kava aikštėje netoli Neptūno fontano. Tada nuvažiavome į Unter den Linden ir iš jos išėjome į Friedrichstraße. Tai labai graži gatvė, aukšti namai remia dangų, parduotuvės, kavinės, daugybė žmonių. Šioje gatvėje mes ieškojome Checkpoint Charlie punkto, kur seniau, kirsdami Berlyno sieną, visi gaudavo specialius antspaudus. Punktą radome, nusifotografavome prie jo, deja, antspaudų čia jau niekas nebededa. Paskui pasivaikščiojome dar keliomis Berlyno gatvėmis, apžiūrėjome namus, tiesiog dar pasimėgavau Berlyno dvasia. Tuomet buvome suplanavusios ieškoti gražiųjų Charlottenburg'o rūmų. Tam iš pradžių reikėjo autobusu pasiekti Kudamm'ą (Kurfurstendamm'o trumpinys), o tada sėsti į kitą autobusą ir važiuoti iki pačių rūmų. Būtent šio autobuso vairuotojas, kai įlipau į autobusą su savo kapitono kepure, man pasakė, kad čia jis yra kapitonas ir nusijuokė. Su šiuo linksmu vairuotoju mes ir pasiekėme gražiuosius Charlottenburg'o rūmus. Jie buvo išties įspūdingi - tokie didingi, karališki, puošnūs. Tiesiog aiškiai sakė, kad juose gyveno Vokietijos karaliai ir karalienės. Kai, apžiūrėję rūmus vėl įsėdome į autobusą, aš prisiminiau tuos plaukiojančios Berlyno City Tour laivus. Netrukus mano idėja buvo įgyvendinta - jau sėdėjome viename laivų, ir po kelių minučių plaukėmė Šprė upe. Turas tęsėsi visą valandą, deja, gidas viską pasakojo vokiškai, todėl nieko nesupratau. Bet užtat pasigrožėjau vaizdais. Plaukėme pro visus garsius pastatus, pamačiau visą Berlyną. Buvo nuostabu. Po šio turo mes nutarėme ištyrinėti savo nakties ekspresą - nuvažiuoti į oro uostą ir ten viską geriau apžiūrėti, nes tai tėra mūsų antras skrydis, todėl būtų neblogai daugiau žinoti apie patį oro uostą. Taip ir padarėme. Aišku, atvykus viskas buvo neaišku ir painu, bet, nutarę, kad naktį viskas bus geriau, grįžome į Berlyno centrą. Čia paskutinias valandas Berlyne praleidome Aleksandro aikštėje prie fontano, mano mėgstamoje ramioje ir gražioje vietoje. Rytais čia būna tuščia, vakarais daugybė žmonių, o tą vakarą netgi skrido oro balionas. Buvo gražu ir liūdna, nes tai buvo mano paskutinės valandos Berlyne. Mes grįžome į viešbutį, ėmėme krautis daiktus, o aš atminimui dar nufilmavau keletą trumpų video iš viešbučio kambario. Tuomet turėjome trumpą miego laiką, apie pusę keturių ryto atsikėlėme, viską sutvarkėme, susidėjome paskutinius daiktus, atsisveikinome su viešbučiu ir išėjome į lauką. Čia buvo gera. Tamsu, vėsu, bet labai labai gražu. Šviesos, naktinis gyvenimas. Žmonės jau važinėjo dviračiais. Ėjome gatvėmis iki pat Aleksandro aikštės stoties. Perėjome mūsų rajoną, atsisveikinau su mylimomis vietomis dar kartą. Stotyje laukėme Oro uosto ekspreso, aš filmavau dar vieną trumpą video. Galų gale atvyko mūsų traukinys ir mes per pusvalandį pasiekėme Berlyno Schoenefeld oro uostą. Čia gana lengvai viską radome, iš tiesų viskas atrodė daug aiškiau, negu atvykus aną kartą. Po visų registracijų ir bagažo atidavimo bei dar vieno mano trumpo (jau paskutinio) video mes nuėjome į laukimo salę. Jau švietė saulė, vartai užsidarė po septynių dvidešimt. Paskutinės akimirkos Berlyne. Netrukus sulipome į lėktuvą. Be dešimt aštuonios aš pakilau iš Berlyno ir išskridau į Lietuvą.

Štai ir visa mano kelionė. Tikiuosi, nieko nepraleidau, tikiuosi, jeigu skaitysite, jums tai bus įdomu. Berlynas buvo nuostabus, aš labai pasiilgsiu gyvenimo ten, tų dienų, naktų, vaizdų, triukšmo, muzikos, šviesų, žmonių. Laimė, turiu kelis dalykus, kurie man tai visada primins. Laukite nuotraukų ir video.

Donata