Esame šalia kiekvieną dieną. Matau tuos pačius veidus, įgrisusius iki gyvo kaulo, tokius pažįstamus ir kartu tokius neperprantamus, tokius tolimus ir kartu tokius artimus. Mes ir "klasiokai", ir "draugai", ir "geriausi draugai", ir "susipykę", ir "išsiskyrę visam laikui". Visoje šitoje sumaištyje, kai dažniausiai nė nežinai, kaip geriausia elgtis, norisi išsaugoti tikrą draugystę. Tokią, kuri nepaiso statusų, nurodymų, pykčių, kuri dega širdyse ir kurios nedrumsčia jokie melai, jokios baimės, jokios apkalbos. Tiesa aiški - tokios draugystės nėra. Tai būtų per daug tobula. Bet yra kitas kelias. Visi esame ir truputį bailiai, ir truputį bjaurūs, ir truputį abejingi bei linkę smerkti, bet jeigu visą tai pergyvenę išliekame draugais, tai sukuriame nedidelį (nors gal kažkam ir milžinišką) stebuklą. Be baimės ir be pasirinkimų negyventume pilnai, kiekvienas turim rinktis, kad rastume save. Svarbu žinoti, ką renkiesi ir kodėl, svarbu suvokti savo ir kitų motyvus. Bereikšmės draugystės žūsta, bet kartais išlieka maži daigeliai, kurie, linguodami vėjyje, stebina savo paprastu grožiu. Nereikia statusų. Nereikia melo. Tai, kas baigta, turi paleisti, bet jeigu jauti, kad verta kovoti, kovok iki galo. Pasirink ir stovėk už save, net jeigu pasaulis tam priešinasi iš visų jėgų.Dabar, perėjusi šį kliūčių ruožą, galiu pasakyti, kad geriausia viso to dalis yra patirtis. Ir žmonės, kurie išliko šalia. Kai kurios pusės pasikeitė, bet tai geriausia, kas galėjo nutikti. Likimas viską sudėliojo į savo vietas. Žinoma, mums irgi reikėjo daug ką padaryti. Ir nuoširdus patarimas - draugystė labai brangus dalykas.
2 komentarai:
taip jau yra ir nieko čia nepakeisi. Tai tas pats lyg keisti pasaulį. Skamba banaliai, bet toks gyvenimas. Reikia susitiakyti ir eiti savo keliu. Ir žinoma stengtis būti laimingam.
Žinoma, privalom eiti toliau ir daryti viską, kad būtume laimingi :) Ir kartu daryti daugybę sprendimų, pasirinkimų. Tokie pranešimai, užrašai padeda geriau susivokti, susimąstyti.
Rašyti komentarą