debiutai

Penktadienį norėjau parašyti, kad kai esi namie tuo metu, kai ten būti neturėtum, tai reiškia, jog atleidai fantazijos vadžias arba prasidėjo vasara. Penktadienį grįžau namo vienuoliktą valandą ryto ir vis dar netikėjau, kad jau viskas. Vasara. Mokslų pabaiga. Mokslo metų pabaiga. Atsisveikinimas su Užupiu. Viskas. Tai taip keista, kad dar ir dabar to nesuvokiu. Bet nenoriu galvoti apie liūdnas pabaigas.
Šiandien buvo poezijos pavasaryje, renginyje "Debiutai". Miesto bibliotekos salę jau imu pažinti kaip savo penkis pirštus - ketvirtadienį ten atsiėmėme apdovanojimus, šiandien ten skaičiau eilėraščius. Antri metai iš eilės man pavyksta patekti į poezijos skaitymus, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Šiemet eiles skaitė vien jaunimas, todėl buvo dar įdomiau. Man nepaprastai patiko Vainiaus Bako eilėraščiai, būtinai perskaitysiu jo knygą "Pretekstai". Ukmergėje iš ties yra daug nepaprastai kūrybingų ir gabių, talentingų jaunų žmonių. Gaila, kad iš Užupio daugiau skaitovų neatėjo, bet nesuku dėl to galvos. Tokie žmonės kaip V. Bakas yra įrodymai, kad galima prasimušti, galima drąsiai siekti norimo tikslo. Gal nesu tipinė poetė, gal mano eilėraščiai nėra aukšto lygio, o gal išvis nemoku jų rašyti, bet bandysiu, bandysiu ir bandysiu. Šiandien debiutavau, ir šypsausi. Kad ir kas ką sakytų, aš savimi didžiuojuosi.
Po renginio su Egle pasivaikščiojome mieste. Šį savaitgalį Ukmergėje vyksta miesto šventė, visi žmones okupavę miesto centrą, ten skamba muzika, kvepia cukraus vata ir šašlykais, vaikšto jaunimas, gaisrininkai iš žarnos purškia vandenį ant tų, kuriems pasidaro per karšta ir stovi daugybė kioskelių su pigiais (nors kartais ir nelabai) papuošalais, saldumynais, žaislais ir kitais niekučiais. Daugumai smagus renginys, bet aš gana greitai grįžau namo.
Taigi, apibendrinant... Rytoj knygyne paieškosiu "Pretekstų".

statusai, užvaldę pasaulį

Esame šalia kiekvieną dieną. Matau tuos pačius veidus, įgrisusius iki gyvo kaulo, tokius pažįstamus ir kartu tokius neperprantamus, tokius tolimus ir kartu tokius artimus. Mes ir "klasiokai", ir "draugai", ir "geriausi draugai", ir "susipykę", ir "išsiskyrę visam laikui". Visoje šitoje sumaištyje, kai dažniausiai nė nežinai, kaip geriausia elgtis, norisi išsaugoti tikrą draugystę. Tokią, kuri nepaiso statusų, nurodymų, pykčių, kuri dega širdyse ir kurios nedrumsčia jokie melai, jokios baimės, jokios apkalbos. Tiesa aiški - tokios draugystės nėra. Tai būtų per daug tobula. Bet yra kitas kelias. Visi esame ir truputį bailiai, ir truputį bjaurūs, ir truputį abejingi bei linkę smerkti, bet jeigu visą tai pergyvenę išliekame draugais, tai sukuriame nedidelį (nors gal kažkam ir milžinišką) stebuklą. Be baimės ir be pasirinkimų negyventume pilnai, kiekvienas turim rinktis, kad rastume save. Svarbu žinoti, ką renkiesi ir kodėl, svarbu suvokti savo ir kitų motyvus. Bereikšmės draugystės žūsta, bet kartais išlieka maži daigeliai, kurie, linguodami vėjyje, stebina savo paprastu grožiu. Nereikia statusų. Nereikia melo. Tai, kas baigta, turi paleisti, bet jeigu jauti, kad verta kovoti, kovok iki galo. Pasirink ir stovėk už save, net jeigu pasaulis tam priešinasi iš visų jėgų.
Dabar, perėjusi šį kliūčių ruožą, galiu pasakyti, kad geriausia viso to dalis yra patirtis. Ir žmonės, kurie išliko šalia. Kai kurios pusės pasikeitė, bet tai geriausia, kas galėjo nutikti. Likimas viską sudėliojo į savo vietas. Žinoma, mums irgi reikėjo daug ką padaryti. Ir nuoširdus patarimas - draugystė labai brangus dalykas.

vasara be vėliavos

Šis pranešimas jau 150. Iš tiesų daug visko buvo, daug visko čia aprašiau. Ir štai vėl liko keturios normalios mokslo dienos ir truputis projektų, ir tada, birželio 11-ąją, oficialiai atsisveikinsime su mokykla visai vasarai. Na, dar birželio 14-ąją nueisime pasiimti visų dokumentų ir sutvarkysim paskutinius reikalus, bet tada tai jau tikrai prasidės mūsų vasara. Daug painių skaičių, bet svarbiausias iš jų yra tos keturios likusios dienos. Tik keturios. Šiandien buvo paskutinis pirmadienis, rytoj paskutinis antradienis. Kaip greitai ateina toji išsvajotoji vasara. Ir kaip aš džiaugsiuosi galėdama sėsti į autobusą ir savaitei likti Prancūzijoje. Tai bus tokia palaima, tokia nuostabi realybė, išsipildžiusi gyvenimo svajonė. Na, pasakykit man, argi galima nesidžiaugti šiuo puikiu laiku?
Nors dabar visas truputį beprotiška (kontroliniai, testai, atsiskaitymai, panika dėl pažymių, parašų rinkimas, namų darbai, kurių niekas nenori daryti), bet tai paskutinė savaitė, ir viskas yra taip, kaip ir turi būti. Kitais metais jau nebegrįšiu į šią mokyklą. Kitais metais jau eisiu į gimnaziją. Dabar su jomis irgi toks beprotnamis! Visi ėjo vienur, dabar jau eina kitur, ir kažkodėl visi seka vieni kitiems iš paskos. Viskas keista ir neįprasta. Lauksiu kitų mokslo metų, bet dabar aš laukiu tik vasaros. O gimnazijos bėdos dabar turi pasitraukti ir leisti mums visiems pailsėti. Nes kitaip sėdėsim su 24 n raidėm ir suksim galvas, ką pasakyti tėvams. Ir atsiranda gi tokių žmonių... Gerai, painioju viską ir šneku pro šalį. Užteks apie mokslus.
Ši vasara vėl bus "be vėliavos" - "Sin Bandera". Šios grupės dainos nuostabios, o Te Vi Venir klausau jau antrą vasarą iš eilės ir, manau, niekada nesustosiu.

mūsų keliai

Seniai, labai seniai rašiau į blogą. Paskutinį pranešimą įdėjau susinervinusi ir daug neaiškinau jame jokių įvykių, tiesiog išliejau jausmus. Šiandien prisiminiau mūsų su Egle pokalbį apie tai, kad savaitgalį reikia parašyti į blogus, ir nutariau tai imti ir padaryti.
Penktadienį mūsų mokykloje vyko Amatų diena, nebuvo pamokų, suvažiavo menininkai ir visos klasės ėjo pas kurios nors srities profesionalą dirbti su medžiu, moliu, gėlėmis, užsiimti dekupažu ar kažkaip kitaip išreikšti savo meninius sugebėjimus. Aš visame tame nedalyvavau - prižadėjusi mokytojai, išvažiavau su ja ir keliais kitais mokiniais į Kauną atsiimti apdovanojimo už šių metų Mokinio kalendorių. Mūsų mokykla jau antrus metus dalyvavo Mokinio kalendoriaus konkurse ir jau antrus metus patenkame tarp prizininkų, todėl ir aš tokiame renginyje jau buvau antrą kartą. Šiais metais viskas buvo daug geriau, nes važiavome į teatrą, o ne į muziejų, kaip anais metais. Taigi, teatre atsiėmėme apdovanojimus (vienas mano eilėraščių pakliuvo į leidyklos išleistą Mokinio kalendorių, sudarytą iš visų mokyklų atsiųstų darbų) ir žiūrėjome spektaklį. Iš pradžių su draugėmis bandėme iš to išsisukti, bet kai nepavyko, vis dėl to suėjome į salę. Spektaklis maloniai nustebino. Kadangi buvau lėlių teatre, maniau, kad realių aktorių scenoje nepamatysiu, bet suklydau - spektaklis buvo sukomponuotas ir iš aktorių, ir iš lėlių vaidybos. Ir jis man labai patiko, nors tai buvo sena gera "Gražuolės ir pabaisos" istorija, kurią jau buvau mačiusi šimtą ir vieną kartą. Po spektaklio gavome valandą pasivaikščioti Laisvės alėjoje ir turėjome susitikti prie Akropolio. Man buvo visai smagu, laimė, su manimi važiavo dvi klasiokės, todėl neteko vaikščioti vienai. Truputį pavaikščiojusios Akropolyje ir su Eglę nusipirkę skaniausios pasaulyje Vero Caffe kavos, sugrįžome į autobusą, išvarėme bernus iš mūsų vietų, sulaukėme kitų ir važiavome į Prisikėlimo bažnyčią. Patikėkite, vaizdas nuo jos yra nepaprastai įspūdingas, matyti visas Kaunas, jautiesi lyg paukštis aukštai danguje. Tokia buvo mano kelionė.
Iš kiekvienos kelionės (net kelionės su dviračiu po aplinkines gatves) parsivežu ne tik įspūdžių, bet ir kažkokių apmąstymų. Šį kart susimąsčiau apie kelius. Apie mūsų kelius, tuos, kurie atveda mus prie būsimų draugų ir mylimųjų, kurie priveda mus prie mėgstamų dalykų, užsiėmimų, prie naujų darbų ar tiesiog padeda mums atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Gyvenimas įdomus ir įvairiaspalvis, kartais labai sunkus, kartais labai paprastas. Toks, kokio ir reikia, arba toks, kokio nelinkėtum nė pikčiausiam priešui. Mūsų buvo daug, o dabar išsiskirsim visai skirtingais keliais. Tai labai įdomu, ir laukiam to užgniaužę kvapą, laukiam, nes nežinom, kas gali nutikti. Žinau, kad galim daugiau niekada nebe susitikti. Ir tai atrodo keista, nes esu įpratusi visus tuos žmones matyti kas dieną, kiekvienais metais, kiekvieną savaitę, mėnesį, valandą. Bus įdomu ir baisu. Nesaugumas, tas suvokimas... Kiek daug visko dar laukia. Ir kokie gi bus mūsų keliai? Laimė, žinau, kad su kai kuriais amžinai išliksim draugais.