mūsų keliai

Seniai, labai seniai rašiau į blogą. Paskutinį pranešimą įdėjau susinervinusi ir daug neaiškinau jame jokių įvykių, tiesiog išliejau jausmus. Šiandien prisiminiau mūsų su Egle pokalbį apie tai, kad savaitgalį reikia parašyti į blogus, ir nutariau tai imti ir padaryti.
Penktadienį mūsų mokykloje vyko Amatų diena, nebuvo pamokų, suvažiavo menininkai ir visos klasės ėjo pas kurios nors srities profesionalą dirbti su medžiu, moliu, gėlėmis, užsiimti dekupažu ar kažkaip kitaip išreikšti savo meninius sugebėjimus. Aš visame tame nedalyvavau - prižadėjusi mokytojai, išvažiavau su ja ir keliais kitais mokiniais į Kauną atsiimti apdovanojimo už šių metų Mokinio kalendorių. Mūsų mokykla jau antrus metus dalyvavo Mokinio kalendoriaus konkurse ir jau antrus metus patenkame tarp prizininkų, todėl ir aš tokiame renginyje jau buvau antrą kartą. Šiais metais viskas buvo daug geriau, nes važiavome į teatrą, o ne į muziejų, kaip anais metais. Taigi, teatre atsiėmėme apdovanojimus (vienas mano eilėraščių pakliuvo į leidyklos išleistą Mokinio kalendorių, sudarytą iš visų mokyklų atsiųstų darbų) ir žiūrėjome spektaklį. Iš pradžių su draugėmis bandėme iš to išsisukti, bet kai nepavyko, vis dėl to suėjome į salę. Spektaklis maloniai nustebino. Kadangi buvau lėlių teatre, maniau, kad realių aktorių scenoje nepamatysiu, bet suklydau - spektaklis buvo sukomponuotas ir iš aktorių, ir iš lėlių vaidybos. Ir jis man labai patiko, nors tai buvo sena gera "Gražuolės ir pabaisos" istorija, kurią jau buvau mačiusi šimtą ir vieną kartą. Po spektaklio gavome valandą pasivaikščioti Laisvės alėjoje ir turėjome susitikti prie Akropolio. Man buvo visai smagu, laimė, su manimi važiavo dvi klasiokės, todėl neteko vaikščioti vienai. Truputį pavaikščiojusios Akropolyje ir su Eglę nusipirkę skaniausios pasaulyje Vero Caffe kavos, sugrįžome į autobusą, išvarėme bernus iš mūsų vietų, sulaukėme kitų ir važiavome į Prisikėlimo bažnyčią. Patikėkite, vaizdas nuo jos yra nepaprastai įspūdingas, matyti visas Kaunas, jautiesi lyg paukštis aukštai danguje. Tokia buvo mano kelionė.
Iš kiekvienos kelionės (net kelionės su dviračiu po aplinkines gatves) parsivežu ne tik įspūdžių, bet ir kažkokių apmąstymų. Šį kart susimąsčiau apie kelius. Apie mūsų kelius, tuos, kurie atveda mus prie būsimų draugų ir mylimųjų, kurie priveda mus prie mėgstamų dalykų, užsiėmimų, prie naujų darbų ar tiesiog padeda mums atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Gyvenimas įdomus ir įvairiaspalvis, kartais labai sunkus, kartais labai paprastas. Toks, kokio ir reikia, arba toks, kokio nelinkėtum nė pikčiausiam priešui. Mūsų buvo daug, o dabar išsiskirsim visai skirtingais keliais. Tai labai įdomu, ir laukiam to užgniaužę kvapą, laukiam, nes nežinom, kas gali nutikti. Žinau, kad galim daugiau niekada nebe susitikti. Ir tai atrodo keista, nes esu įpratusi visus tuos žmones matyti kas dieną, kiekvienais metais, kiekvieną savaitę, mėnesį, valandą. Bus įdomu ir baisu. Nesaugumas, tas suvokimas... Kiek daug visko dar laukia. Ir kokie gi bus mūsų keliai? Laimė, žinau, kad su kai kuriais amžinai išliksim draugais.