Na, apie orą tik truputi - tai lyja, tai šviečia saulė. Mano nuotaika tokia buvo praėjusias kelias dienas, vakar kažkas pasikeitė, dabar nuotaika nebe tokia nepastovi. Dabar jaučiuos ir mąstau aiškiau, mintys taip nebesimėto.
Vakar tvarkiau kambarį. Ištraukiau iš stalčiau visu DVD ir sustačiau ant palangės. Dabar sėdėdami matau visus turimus filmus. Norėjos šiokių tokių permainų kambaryje, taigi vakar krausčiau stalčius, daiktai keliavo iš vienos vietos į kitą, kol galų gale nugulė taip, kaip man patiko.
Priešais mane dabar guli mūsų dienraštis. Dienoraštis. Mes su draugėm į jį visos iš eilės rašom. Fainas dalykas, tikrai gera idėja Eglės buvo jį mums įsitaisyti. Deja deja, šiandien gavau jį taip ir be naujo įrašo. O man buvo įdomu... Žodžiu pasiėmiau jį. Manau, priglausiu vasarai. Bet pati turbūt irgi nieko neparašysiu.
Klausau seną dainą, pagal kurią seniau šokau. Labai daug sukelia prisiminimų. Konkursai, repeticijos, ir tas jaudulys kai tik pasigirsta daina. Kažkokia reikalinga baimė, kuri priverčia stengtis, o nuo tų pastangų pasidarai laiminga, ir daina tave tiesiog pritraukia šokti. Oh, kaip aš viso to pasiilgau.
Šiandien ilgai sėdėjau fotely priešais balkoną ir skaičiau. Ten labai gera vieta, nes kai pakeli nuo knygos akis, matai dangų ir medžius, kurių viršūnės taip siūbuoja nuo vėjo, kad, rodos, tuoj lūž, o jeigu dar lyja, ant stiklo būna daug lašelių ir girdėti barbenimas. Labai jaukiai sėdėjau ten ir skaičiau "Merginą su perlo auskaru". Pasileidau paskui knygos sakinius į aukso amžiaus Olandiją, atsiradau turtingos šeimos namuose, kur dirbo Grėtė ir šeimos galva piešė nuostabius paveikslus. Aš žinau, kas bus toliau, nes mačiau filmą. Jis pakvies Grėte pozuoti su vienu perlo auskaru. Ir ji sutiks, nors ir bijos. Tik pabaigos neprisimenu. Todėl noriai seku knygos mintis toliau, sėdėdami priešais balkoną, fotely, ir klausydamasi lietaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą