Literatūros pamokos

Rytoj manęs laukia kelionė, todėl nebūsiu mokykloje. Važiuosiu su informatikos mokytoja ir keliais kitais mokiniais atsiimti apdovanojimų. Už mūsų mokyklos išleistą Mokinio kalendorių, į kurį be mano žinios pateko mano eilėraščiai. Pateko. Laimėjom.
Bet praleisiu gana įdomią dieną. Šiandien mano klasiokui per fizinį buvo sulaužyta nosis, o rytoj auklėtoja tūrėtų aiškiau apie viską pasakyti. Norėčiau būti pamokoje ir išgirsti, ką ji pasakys. Po filmo Klasė man norisi sužinoti, ką darys auklėtoja.
Neseniai grįžau iš spektaklio Literatūros pamokos. Įdomus buvo spektaklis, apie mokyklą, mokinius, vieningumą, su daugybe Mažojo Princo citatų. Apie meilę ir draugystę, apie tai, kas nematoma akimis, bet matoma širdimi. Kai prieš kelierius metus skaičiau Mažajį Princą, kai ko nesupratau. Dabar, prisiminimus tas frazes, citatas, man viskas aiškiau ir suprantamiau. Turbūt mokykla vis dėl to apsiriko ir davė knygą skaityti per anksti.
Po spektaklio, kur daug kalbėta ir apie gėrį ir blogį, susimąsčiau - ar mes visą gyvenimą viską darome gerai arba blogai? Tarkim, jeigu mes dar tik atskiriame gerą nuo blogo, jeigu dar tik renkames kelią ir suklystame, ar mes jau esame blogi? Ir tokie liksime? Ar galima lengvai žmogų "nurašyti" dėl kelių klaidų? Ar iš tiesų taip lengva teisti?
Norėčiau suprasti. Netgi šeima, artimiausi žmones, mus taip lengvai atskiria nuo savęs už menkas klaidas, o net jeigu ir dideles - ar noras pasitaisyti irgi patraukiamas šalin kartu su pačiu žmogumi? O galbūt jie tiesiog nenori suprasti tų klaidų kaip mūsų gyvenimo. Jiems tai klaidos, o mums - laimė. Kiekvienam skirtingai. Jeigu nebegaliu pasitikėti net artimiausiais žmonėmis, šeima, tai kuo galiu? Tik pačia savimi? Nenoriu tuo tikėti. Žinau, kuriu lengvą iliuzijų pasaulį apie laimę ir gėrį, bet nieks manęs neprivers nusileisti ant žemės. Ne, aš dar turiu vilties.
Literatūros pamokos mane išmokė, kad kas iš to mokslo, drausmės ir dvejetų, tų pamokų, jeigu pasaulyje nebeliko užuojautos, supratimo, išklausymo? Nieko. Nereikalingi dešimtukai ir dvejetai tiems, kurių jau nieks neišklausys ir nesupras. Pasaulyje trūksta supratimo ir užuojautos. Ir kvailiausia, kad jos neįdiegsi kaip naujo kompiuterinio žaidimo.

Stoviu čia, laukiu šviesos, žinau, kad lengvai mane rasi, mano kambario durys kairėje, pačiame koridoriaus gale, ant visų kitų kažkas parašyta, o ant maniškių ne. Jos neveda į nežinią ar į laimę. Jos veda į gyvenimą su viltim, į mano iliuzijų pasaulį, kuris byra, bet aš renku šukes. Gal kada nors iš jų suklijuosiu didelį veidrodį, ir parodysiu tau pasaulio grožį. Deja, tik veidrodžio netikram atspindį.