"Leave me like a fool, 'Cause I believe in you..."

Na va. Aš čia. Nutariau vėl imti dažnai rašyti į bloogą, nes minčių daug, bet kažkaip nėra noro jas užrašyti. Šiandien vėl pajutau tokį norą. Tikiu, kad tai gerai. Geriau nei viską nešiotis savyje, nes galų gale tiesiog nebesusigaudai, kas gerai, o kas blogai. Ar bent man taip nutinka.
"Leave my like a fool, 'Cause I believe in you...". Palik mane kaip kvailę, nes aš tikiu tavim. Iš tiesų, tikiu ir noriu, kad viskas būtų gerai, bet lieku kaip kvailė. Manęs net palikti nereikia, lieku ir viskas. O norisi tik kad būtų geriau. O kam rūpi, ko norisi man? Dažniausiai, kai stengiesi padaryti viską gerai, nori, kad visi būtų laimingi, ir tau nepavyksta, lieki kalta. Nes kažką darei, bet nieko neišėjo. Klaida po klaidos. "Leave my like a fool, 'Cause I believe in you..."
Va taip ir gyvenam. Pakyli, pakabi ore, pradeda kristi, bandai įsikabinti debesies, bet vis vien nukrenti ir vėl kyli. Ir vėl krenti. Rodos, kiekvienas kritimas palieka žymę sieloje. Bet tie kritimai tokie svarbūs, kad jie privalo palikti žymę, kitaip negali. Nes žymės - lyg užrašai dienoraštyje - pasakoja apie tavo gyvenimą. Ir kai vėl pakyli, pajunti laimę. Saugai ją širdį, kol skaudus kritimas ją nuslopina. Bet saugoti privalai nors tos laimės šėšėlį - vertingesnį už didžiausius pasaulio turtus. Tas šėšėlis švyti tamsoje, parodo kelią, nušluosto ašarą, kai sunku. Jis lyg auksinis saulės spindulys debesuotam danguje - išplaukia netikėtai, sušildo ir padeda veide atsirasti šypsenai.
Ir vis vien tikiu. Tikiu tavim, tikiu gerais dalykais. Gal kartais atrodo, kad viskas beprasmiška - na, kam to reikia? - bet taip nėra. Tai žiauriausias melas. Viskas turi prasmę. Net tie skaudūs kritimai, net ant rankos užrašyta pirma į galvą šovusi mintis, net nakties dangaus magija. Viskas kažką slepia giliau, po nematoma kauke, kurią mes palaikom veidu. Visi, ir tuo labiau žmones, kažką viduj paslepia ir uždaro nuo kitų akių. Ir žodžiai, ir daiktai - taip pat. Tą jų paslaptį mes dažniausiai ir vadiname prasme.
Oi, kiek kartų aš kritau, bet stengiaus žymes paslėpti. Nieko nesakiau, nuleidau juokais, nutylėjau. Prasmę uždariau savy. Kartais tiesiog nenori su niekuo tuo dalytis, nors pasidalintas skausmas, sako, sumažėja per pusę, bet kartais tiesiog nenori. Ir tiek. Ir vis dėl to, mes labai greitai teisiame kitus. Net ir už tą nenorą, už tylą, už savitą mąstymą. Kaip lengva teisti. Ir kaip sunku tiems, kuriuos teisia.